Alytaus gyventojų vardai – skirtingi, o kai kurie jų slepia ypatingas istorijas. Cikle „Po vardu – alytiškis“ pristatomi miesto žmonės, kurių vardai išsiskiria retumu, prasme ir asmeniškais pasakojimais.
Alytiškė Žeimantė Lopetaitė pasakoja, kad neįprastas jos vardas dažnai tampa pokalbio pradžia. Kartą važiuojant taksi vairuotojas pasitikslino, ar teisingai jį perskaitė. Jis prisipažino niekada tokio vardo negirdėjęs ir net įtraukė jį į savo renkamą retų vardų sąrašą.
Anot Žeimantės, panašių situacijų pasitaiko dažnai: žmonės kartais prašo vardą pakartoti kelis kartus, manydami, kad jį išgirdo neteisingai.
Vardą išrinko perskaitęs laikraštyje
Žeimantės vardą išrinko tėtis. Mama dukrą norėjo pavadinti Vilte arba Smilte, tačiau likus kelioms savaitėms iki gimimo tėtis laikraščio „Kauno diena“ vardadienių skiltyje perskaitė vardą Žeimantė. Jis jam taip patiko, kad nusprendė, jog dukrai labiau tiks niekas kitas.
Žeimantė – lietuviškas dvikamienis vardas. Jo dalis „žei-“ siejama su žodžiais „žeisti“ ir „skaudinti“, o „mant-“ gali būti siejama su žodžiu „mantus“, reiškiančiu „sumanus“, arba su žodžiu „manta“, reiškiančiu turtą.
Vaikystėje Žeimantė juokaudavo, kad jos vardas atspindi ambiciją užaugus tapti profesore ir būti protingesnei už brolius bei seses. Šeimoje dėl to skambėdavo humoristinis paaiškinimas, esą vardas reiškia „skaudinti kitus savo protu“.
Pačiai Žeimantei artima mintis, kad vardas jungia dvi savybes: aštresnį, stipresnį charakterį ir sumanumą, išmintį bei imlumą mokslui. Ji sako, kad retas vardas niekada nebuvo problema – priešingai, jai patinka išsiskirti iš kitų.
Maždaug dešimties metų mergina pradėjo labiau domėtis savo vardu: internete ieškojo jo reikšmės ir norėjo sužinoti, kiek Žeimančių gyvena Lietuvoje. Tada ji pirmą kartą aiškiau suprato, kad vardas yra neįprastas.
Žeimantės manymu, vardas nepastebimai prisidėjo prie jos charakterio formavimosi. Kadangi ji niekur nesutikdavo kito žmogaus tokiu vardu, nuo mažens jautėsi šiek tiek unikali. Tai galėjo paskatinti nebijoti būti savimi ir nebandyti susilieti su kitais.
Morta – antrasis, krikšto vardas, paveldėtas iš prosenelės. Nors oficialiuose dokumentuose įrašyta tik Žeimantė, jai patinka ir šis vardas bei jų skambesys kartu – Žeimantė Morta.
Mokytojai vardą paversdavo kitais
Mokykloje neįprastas vardas padėdavo būti įsimintai, nors mokytojai jį gana dažnai supainiodavo. Žeimantė yra buvusi pavadinta Deimante, Žymante ir net Živile.
Vis dėlto kaskart pataisius ir aiškiai pasakius savo vardą, jis ilgam įstrigdavo aplinkinių atmintyje. Ilgainiui alytiškė į tokius nesusipratimus išmoko žiūrėti su humoru. Ji mano, kad retas vardas turi ir nedidelę „kainą“ – kartais jį tenka ištarti ne vieną kartą.
Alytų iškeitė į studijas Kaune
Žeimantė mokėsi Dainavos progimnazijoje, vėliau baigė Jotvingių gimnaziją. Abi mokyklas ji prisimena šiltai: jai patiko aplinka, mokytojai, o svarbiausia – ten sutiko daug gerų žmonių ir susirado artimų draugų.
Didelės įtakos dabartiniam studijų pasirinkimui turėjo mokykla ir kalbų mokytojos. Nuo mažens Žeimantė mėgo kalbas, jai buvo įdomu jas mokytis ir suprasti, kaip skirtingos kalbos leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį. Abiejose mokyklose dirbusios kalbų mokytojos ją motyvavo, palaikė ir daug ko išmokė.
Žeimantė taip pat daug metų lankė Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblį „Tarškutis“. Į kolektyvą ją pakvietė vadovė Justina, pasiūliusi ateiti ir pabandyti. Pabandžiusi mergina pasiliko ilgam.
Žeimantei tautiniai šokiai yra ypač artimi ir savaip gražūs. Jos teigimu, šokis labai stiprina pasitikėjimą savimi. Nors dabar ji nebešoka, kartais pasiilgsta jausmo, kai gali suktis scenoje prieš didelę žmonių minią.
„Tarškutis“ jai suteikė ne tik šokio patirties. Kolektyve ji pajuto stiprų bendruomeniškumą ir užmezgė daug brangių draugysčių. Iki šiol ji prisimena koncertus ir ypač mėgo vilkėti tautinį kostiumą.
Scenoje, pasak Žeimantės, viskas aplink tarsi pranykdavo: likdavo tik muzika, šokis ir šypsena, o nuovargis po ilgų repeticijų ar skaudančios kojos būdavo pamirštami. Nors „Tarškutyje“ ji buvo vienintelė Žeimantė, didelėje bendruomenėje dėl savo vardo nesijautė išskirtinė.
Alytus jai vis dar reiškia namus
Žeimantė užaugo Alytuje, todėl miestą pirmiausia sieja su namais. Net studijuodama Kaune, važiuodama aplankyti šeimos ji sako grįžtanti namo. Vienas ryškiausių Alytaus bruožų jai yra gamta – kitur gyvenant ji pasigenda žalumos, ramybės ir pasivaikščiojimų.
Vaikystė prabėgo šalia Jaunimo parko, todėl jos prisiminimuose daug žaidimų kieme ir parke bei pasivaikščiojimų gamtoje. Paauglystėje ji daugiau laiko leisdavo miesto centre ir mėgo vaikščioti pėsčiųjų taku prie Nemuno. Alytus, jos manymu, išmokė vertinti ramybę, gamtą ir pažįstamą aplinką.
Studijuodama Kaune Žeimantė dažnai pasiilgsta ne tik šeimos, bet ir paties gimtojo miesto. Kartais jai trūksta Alytaus ramybės, mažesnio šurmulio, pažįstamų veidų bei vietų. Nors galima priprasti prie kito miesto, gimtasis vis tiek išlieka vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Konkrečių ateities planų ji dar neturi. Šiais metais daugiausia dėmesio skiria mokslams ir bakalauro darbui, todėl sprendimų dėl tolesnių žingsnių neskuba priimti. Vis dėlto galimybės grįžti į Alytų neatmeta. Net jei gyvenimas nuvestų kitur, ryšys su gimtuoju miestu, jos manymu, niekur nedingtų.
