Lietuvą sukrėtė žinia apie žinomo žurnalisto, redaktoriaus ir televizijos laidų vedėjo Henriko Vaitiekūno mirtį. Eidamas 78-uosius metus jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos žiniasklaidoje, o jo išskirtinis humoro jausmas ir gebėjimas į gyvenimą pažvelgti kitaip pelnė daugybės žmonių simpatijas.
Tačiau po skaudžios netekties paaiškėjo ir viena detalė, kuri ypač palietė jį pažinojusius žmones. Henrikas turėjo dar vieną kūrybinį sumanymą, kurio įgyvendinimo nekantriai laukė leidykla ir skaitytojai. Deja, šio darbo užbaigti jis nebespėjo.
Skaitytojų pamėgta knyga turėjo sulaukti tęsinio
Henrikas Vaitiekūnas daugeliui buvo pažįstamas iš televizijos ekranų, tačiau ne mažiau svarbi jo gyvenimo dalis buvo rašymas. Skaitytojų dėmesio sulaukė jo knyga „Felčerio užrašai“, kurioje atsiskleidė savitas autoriaus stilius, pastabumas ir gebėjimas net rimtas temas perteikti su jam būdingu sąmoju.
Knygos pasirodymas H. Vaitiekūnui tapo ne tik nauju kūrybiniu etapu, bet ir proga susitikti su skaitytojais įvairiuose Lietuvos miestuose. Kaip pranešė leidykla „BALTO“, autorius mielai priimdavo kvietimus ir stengdavosi nuvykti pas jo laukiančius žmones.
Netikėtos kliūtys jo nesustabdydavo. Leidykla prisiminė atvejį, kai keliaujant į susitikimą Klaipėdoje sugedo senas žurnalisto automobilis. Nors teko sumokėti 500 eurų už automobilio pargabenimą į Vilnių, pats Henrikas vis tiek pasiekė susitikimo vietą.
Ši istorija atskleidžia, kiek daug jam reiškė skaitytojai. Net ir susidūręs su neplanuotais sunkumais jis ieškojo būdų ištesėti pažadą ir susitikti su žmonėmis, kurie laukė jo atvykstant.
„Kažkur Henriko kompiuteryje turėtų būti likęs…“
Vis dėlto skaudžiausia žinia susijusi ne su jau išleista knyga, o su kūriniu, kurio skaitytojai taip ir gali neišvysti.
Leidykla „BALTO“, pagerbdama išėjusį autorių, pasidalijo jautriu prisiminimu. Paaiškėjo, kad Henrikas buvo pradėjęs rašyti romaną. Šio kūrinio leidykla labai laukė, tačiau po autoriaus mirties liko neaišku, kiek teksto buvo parašyta ir kokios būklės rankraštis išliko.
„Kažkur Henriko kompiuteryje turėtų būti likęs pradėtas rašyti romanas, kurio leidykloje labai laukėme“, – rašoma leidyklos atsisveikinimo žinutėje.
Šie žodžiai atskleidžia skaudžią netekties pusę: kartu su žmogumi lieka ir jo planai, idėjos bei darbai, kuriems įgyvendinti pritrūko laiko.
Kol kas viešai paskelbtoje informacijoje neatskleidžiama, ar išlikęs romano rankraštis bus rastas, ar jį būtų įmanoma užbaigti ir ar šis kūrinys kada nors pasieks skaitytojus.
Net sunkiausiomis akimirkomis neprarasdavo humoro
Leidykla prisiminė Henriką kaip žmogų, kuris juokaudavo net tada, kai jam skaudėdavo. Knyga „Felčerio užrašai“ buvo rengiama spaudai tuo metu, kai autoriui teko dažnai lankytis Santaros klinikose.
Net ir sudėtingu gyvenimo laikotarpiu jis stengėsi išsaugoti savo būdingą požiūrį į gyvenimą. Humoras jam buvo neatsiejama asmenybės dalis, o gebėjimas pasišaipyti iš situacijos padėjo išlaikyti savitą bendravimo stilių.
Leidykla prisiminė ir vieną iškalbingą jo juoką apie knygos leidybą bei autoriaus mirtį. Tokie žodžiai šiandien skamba dar jautriau, nes pats autorius jau nebegali pasidžiaugti savo kūrybos keliu ir tuo, kokį atgarsį ji paliko.
Tačiau Henriko atminimas neapsiriboja vien knygomis. Jis daugelį metų dirbo žurnalistikoje, kūrė televizijos laidas ir bendravo su skirtingų kartų žiūrovais. Jo balsas ir veidas tapo pažįstami žmonėms visoje Lietuvoje.
Lietuvos televizijos istorijoje paliko ryškų pėdsaką
Henrikas Vaitiekūnas gimė 1949 metais Panevėžyje, vėliau su šeima persikėlė į Klaipėdą. Savo profesinį kelią jis susiejo su žurnalistika, o nuo 1978 iki 1993 metų dirbo Lietuvos televizijos laidos „Panorama“ reporteriu.
Vėliau jis kūrė ir vedė įvairias laidas, tarp jų „Laisvės alėją“, „Geriau nebūna“ ir „Būna ir geriau“. Daugeliui žiūrovų jis įsiminė ir kaip televizijos žaidimo „Kas laimės milijoną?“ vedėjas.
Jo profesinė veikla apėmė ne vien televiziją. H. Vaitiekūnas rašė, dalijosi gyvenimiška patirtimi ir savo pastebėjimais, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skyrė literatūrai.
Žurnalistas taip pat atvirai pasakojo apie savo kovą su šlapimo pūslės vėžiu, su kuriuo gyveno ne vienus metus. Apie ligą jis kalbėjo be perdėtos dramatizacijos, išlaikydamas jam būdingą santūrumą ir humoro jausmą.
Liko ne tik prisiminimai, bet ir neatsakyti klausimai
Henriko Vaitiekūno mirtis užbaigė ilgą ir turiningą profesinį kelią, tačiau kartu paliko klausimų apie tai, ką jis dar norėjo nuveikti.
Ar kompiuteryje iš tiesų išliko didesnė romano dalis? Ar rankraštis kada nors bus sutvarkytas ir parengtas leidybai? O gal tai buvo tik pirmosios būsimo kūrinio eilutės?
Kol kas atsakymų į šiuos klausimus nėra. Vis dėlto pati žinia, kad Henrikas net ir sunkiai sirgdamas turėjo kūrybinių planų, daug pasako apie jo santykį su darbu ir gyvenimu.
Jo skaitytojams lieka „Felčerio užrašai“, televizijos archyvai, kolegų prisiminimai ir istorijos, kurios atskleidžia ne tik žinomą eterio veidą, bet ir žmogų, vertinusį bendravimą, kūrybą bei galimybę prajuokinti kitus.
O pradėtas romanas šiandien tapo skaudžiu priminimu, kad net ir turint daug planų ne visada pavyksta juos įgyvendinti. Galbūt būtent todėl leidyklos žodžiai „labai laukėme“ taip stipriai paliečia – juose telpa ir pagarba autoriui, ir liūdesys dėl kūrinio, kurio dar galėjo sulaukti jo skaitytojai.
Šaltiniai: leidyklos „BALTO“ viešas atsisveikinimo įrašas, kurį citavo „Žmonės.lt“, taip pat LRT publikacijos apie Henriką Vaitiekūną ir jo profesinį kelią.
