Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik sunaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti visą Europą, teigia Vokietijos istorikas, Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius, Rytų Europos istorijos ir regiono studijų instituto (vok. Institut für Osteuropäische Geschichte und Landeskunde) direktorius Klausas Gestwa. Pasak jo, net ir pasitraukus dabartiniam Kremliaus vadovui, Rusijos imperialistinės ambicijos savaime neišnyktų.
Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, taip pat karo poveikį visuomenei bei aplinkai tyrinėjantis K. Gestwa Vilniuje lankėsi Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padalinio Vilniuje organizuotoje paskaitoje „Ekocidas ir potrauminio streso sindromas. Rusijos karo prieš Ukrainą aplinkosauginės ir psichosocialinės pasekmės“, vykusioje Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Istoriko vertinimu, Rusijos agresija prieš Ukrainą atskleidė ir ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Ypač kritiškai jis vertina Berlyno santykius su Maskva, kai ekonominiai interesai ir tikėjimas bendradarbiavimu nustelbdavo Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą grėsmę.
„Šiandien turime pripažinti, kad Baltijos šalys ir Lenkija Rusijos grėsmę vertino daug tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito“, – interviu Eltai teigė Vilniuje viešėjęs profesorius.
K. Gestwa taip pat kritikuoja JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos požiūrį į derybas dėl karo Ukrainoje. Pasak jo, Vašingtone trūksta Rytų Europos ekspertų, o svarbų vaidmenį derybose atliekantys nekilnojamojo turto verslo atstovai nebūtinai supranta istorines ir geopolitines konflikto aplinkybes.
Profesorius perspėjo, kad Ukrainai nepalankus taikos susitarimas gali tapti ne ilgalaikės taikos pradžia, o pasirengimu naujai Rusijos agresijai. Kartu jis pabrėžė, kad karo padariniai neapsiriboja sugriautais miestais – Ukrainai teks dešimtmečius kovoti su ekologine žala, psichologinėmis traumomis ir prarastomis jaunosios kartos galimybėmis.
V. Putinas istoriją naudoja savo valdžiai pateisinti
– Kaip jūs, būdamas istorikas, vertinate V. Putino santykį su Rusijos istorija? Kokį vaidmenį istoriniai pasakojimai atlieka jo politikoje?
– V. Putinas istoriją naudoja labai selektyviai. Jis pasirenka tuos istorijos elementus, kurie padeda pagrįsti stiprios valstybės, centralizuotos valdžios ir Rusijos, kaip didžiosios galios, sampratą. Jo politikoje labai svarbi vadinamoji valdžios vertikalė. Tai įsitikinimas, kad Rusija gali būti stipri tik tada, kai valdžia sutelkta vienose rankose, o visuomenė paklūsta centrinei valdžiai.
Kitas svarbus elementas – valstybės didybės ir imperinės galios idėja. V. Putinas nuolat remiasi Rusijos istorijos laikotarpiais, kai valstybė buvo didelė ir turėjo reikšmingą tarptautinę įtaką. Tačiau jis ignoruoja arba menkina tuos istorinius faktus, kurie šiam pasakojimui prieštarauja. Ypač svarbi vieta tenka Antrajam pasauliniam karui. Pergalė prieš nacistinę Vokietiją tapo vienu pagrindinių dabartinio režimo legitimavimo šaltinių. Ji pateikiama kaip Rusijos valstybės ir visuomenės didybės įrodymas, tačiau kartu nutylimi Sovietų Sąjungos nusikaltimai, represijos ir totalitarinis režimo pobūdis. Tokiu būdu sukuriamas labai vienpusiškas istorinis pasakojimas.
Simbolinis buvo ir V. Putino sprendimas 2000 metais sugrąžinti sovietinio himno melodiją. Tai buvo aiškus signalas, kad jis siekia atkurti tam tikrą tęstinumą su Sovietų Sąjungos praeitimi. Vis dėlto dabartinės Rusijos negalima tiesiog vadinti atkurta Sovietų Sąjunga. V. Putinas pasirenka jam naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės istorijos elementus, kad pateisintų savo valdžią bei politinius tikslus.
– Ar Rusijos imperializmas yra platesnė problema nei vien V. Putino valdymas? Ar jo pasitraukimas galėtų pakeisti šalies politikos kryptį?
– Rusijos imperializmas turi gilias istorines šaknis. Jis egzistavo dar carinės Rusijos laikais, buvo tęsiamas Sovietų Sąjungoje ir neišnyko jai subyrėjus. Todėl būtų labai naivu manyti, kad pasitraukus V. Putinui Rusija automatiškai taps demokratine ir taikia valstybe. Tam reikėtų daug gilesnių pokyčių – ne tik politinėje sistemoje, bet ir visuomenės požiūryje į savo valstybę, kaimynines šalis bei istoriją. Rusijoje vis dar labai stipri didžiosios valstybės idėja. Daugelis žmonių įsitikinę, kad jų šalis turi teisę į ypatingą vaidmenį regione ir kad kaimyninės valstybės turėtų atsižvelgti į Maskvos interesus.
Kalbant apie galimus pokyčius valdžioje, šiuo metu nematau daug priežasčių tikėtis masinio visuomenės sukilimo. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu įvyktų sėkmingas perversmas V. Putino aplinkoje. Svarbią vietą jo režime užima saugumo struktūrų atstovai. Jų politiniai ir ekonominiai interesai glaudžiai susiję su dabartine sistema. Žinoma, istorijoje būna netikėtų įvykių. Tačiau vien tikėtis, kad V. Putinas vieną dieną pasitrauks ir visos problemos išsispręs, būtų pavojinga iliuzija.
Rusijos agresija sustiprino Ukrainos politinį suverenitetą
– Rusijos propaganda ilgą laiką neigė Ukrainos, kaip savarankiškos valstybės, egzistavimą. Kaip karas pakeitė ukrainiečių tapatybę?
– Viena didžiausių V. Putino klaidų buvo įsitikinimas, kad Ukraina nėra tikra valstybė ir kad ukrainiečiai neturi savarankiškos politinės tapatybės. Tačiau Ukrainos visuomenės raida rodo visiškai priešingą procesą. Labai svarbus momentas buvo 2013–2014 metų Euromaidano protestai. Juose dalyvavo skirtingų kartų, socialinių sluoksnių, politinių pažiūrų ir etninių bendruomenių žmonės. Tai nebuvo vien ukrainietiškai kalbančių nacionalistų judėjimas, kaip bandė vaizduoti Rusijos propaganda. Protestuose dalyvavo ir rusakalbiai ukrainiečiai, ir žydai, ir Krymo totoriai, ir įvairių profesijų bei socialinių grupių atstovai.
Būtent čia matome vieną svarbiausių Ukrainos politinės tapatybės bruožų. Ji nėra grindžiama vien etnine kilme ar kalba. Tai pilietinė tapatybė, paremta priklausymu Ukrainos valstybei ir noru savarankiškai spręsti savo ateitį. Svarbu prisiminti, kad karas prasidėjo ne 2022 metais, o 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją Donbase. Rusijos vaidmuo organizuojant ginkluotą separatizmą buvo esminis. Tokie veikėjai kaip Igoris Girkinas prisidėjo prie konflikto eskalavimo. Todėl klaidinga būtų šį karą pristatyti kaip savaime kilusį Ukrainos vidaus konfliktą.
Po 2022 metų plataus masto invazijos ukrainiečių politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Žmonės, kurie anksčiau galėjo skirtingai vertinti istoriją, kalbą ar santykius su Rusija, susivienijo gindami savo valstybę. V. Putinas tikėjosi silpnos ir susiskaldžiusios Ukrainos, tačiau jo agresija padėjo suformuoti dar stipresnę politinę tautą.
