1990-ųjų pradžioje Lietuvoje tvyrojo niūri ir nerami atmosfera. Visuomenę skaldė didžiulis skirtumas tarp skurstančių žmonių ir sparčiai turtėjusių verslininkų.
Kaune kūrėsi pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose apsigyveno verslininkai. Tuo metu jauni reketininkai, pradėję masiškai pulti turtingesnius gyventojus, važinėjo raudonais „Žigulių“ devintukais su veidrodiniais langais.
Apie to meto kriminalinio pasaulio užkulisius plačiai rašė laikraštis „Akistata“. Jo archyvais remiamasi šiame pasakojime.
Sportininkai ieškojo pragyvenimo apsaugoje
Tuo metu Kauno viešojo transporto stotelėse būriuodavosi žmonės, kuriems kartais neužtekdavo pinigų net troleibuso bilietui. Ekonominiai sunkumai palietė ir išsilavinusius garbingų profesijų atstovus, ir sportininkus – boksininkus, imtynininkus bei sunkiaatlečius.
Atkūrus nepriklausomybę, sporto asociacijos dėl prastos finansinės padėties buvo pertvarkytos į nedidelius privačius apsaugos klubus.
Aktyvūs sportininkai, tarp jų ir Remigijus Daškevičius-Daškė, naktimis saugojo populiarias Kauno pasilinksminimo vietas – „Kalniečių“ disko barą, restoranus „Pasimatymas“ ir „Trys mergelės“ – taip pat kitus svarbesnius objektus.
Remdamiesi įspūdinga išvaizda ir fizine jėga, sportininkai vis dažniau griebėsi jėgos. Į turto prievartavimą pamažu buvo įtraukiami smulkūs vagys ir jaunos kriminalinės grupuotės.
Buvęs aukštas Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas teigė, kad Daškę nuo Daktarų spaudimo saugojo įtakingi ryšiai. Tarp jo pažįstamų buvo kariuomenės vadas Česlovas Jezerskas, o kriminalinės grupuotės lyderį taip pat rėmė Žaliakalnio veteranai Jonas Bielskis, Arikas Pastuškovas ir Saturnas Dubininkas-Satas. Anot pareigūno, Daškinių finansinis „stogas“ taip pat užtikrino kai kurių aukšto rango Kauno teisėsaugos veikėjų palankumą.
Duoklę mokėjusiems verslininkams – išskirtiniai medalionai
Daškinių įtaka neapsiribojo Žaliakalniu – jų kontroliuojama teritorija apėmė ir Kalniečių bei Dainavos mikrorajonus.
Ši grupuotė viena pirmųjų Kaune pradėjo naudoti mafijos galią simbolizuojančią atributiką. Duoklę mokėti sutikusiems verslininkams būdavo įteikiami medalionai su užrašu „Aukščiausiojo malonė telaimina kelionę“. Įbaugintiems žmonėms reketininkai aiškindavo, kad šis ženklas juos apsaugos nuo kitų grupuočių ir parodžius medalioną daugiau niekas neturės teisės reikalauti pinigų.
1990-aisiais R. Daškevičius pirmą kartą susidūrė su teisėsauga. Jis trims paroms buvo sulaikytas įtariant, kad kartu su keliais jaunuoliais sumušė porą iš Jonavos. Per akistatą nukentėjusieji Daškės neatpažino arba, baimindamiesi galimų pasekmių, jo atpažinti nenorėjo. Po trijų parų vyras buvo paleistas.
Tačiau 1990 metų balandžio 11 dieną susitikimas prie tuometinio kino teatro „Kaunas“, Savanorių prospekte, turėjo rimtesnių padarinių ir R. Daškevičiui, ir jo bendražygiui Vygintui Kalteniui.
Prie kino teatro pareigūnai užfiksavo Daškinių susitikimą su iš Jonavos atvykusiu verslininku S. Ž. Su juo bendravo V. Kaltenis: iš vyro jis paėmė supakuotus 500 rublių, manydamas, kad gavo 6000 rublių, o mainais perdavė Daškinių įtaką simbolizavusį medalį. Tuo metu R. Daškevičius ir dar vienas asmuo susitikimą stebėjo iš kitos gatvės pusės.
Operacijai pareigūnai pasirinko netikėtą vaidmenį
Buvęs Kauno kriminalinės policijos vyresnysis komisaras Olegas Mažuika pasakojo, kad Daške jam pasirodė impulsyvus, nervingas ir užsispyręs. Kai grupuotės nariai pasirodė prie kino teatro „Kaunas“, pareigūnai juos sulaikė.
Keli kriminalistai buvo apsirengę sovietinių lakūnų uniformomis, kad neišsiskirtų iš minios. Tuo metu iš Savanorių prospekto lakūnai autobusais dažnai vykdavo į Karmėlavoje esantį oro uostą. Sulaikymas buvo atliktas tiesiai susitikimo su nukentėjusiuoju vietoje.
Operacijoje dirbę kriminalistai laikraščiui „Akistata“ pasakojo, kad R. Daškevičius buvo sulaikytas kartu su Česlovo Jezersko sūnumi Dainiumi, kuris po daugelio metų pats pasitraukė iš gyvenimo.
R. Daškevičius ir D. Jezerskas buvo artimi draugai, kartu lankė kovinės savigynos treniruotes. Daškė daug laiko praleisdavo Jezerskų šeimos namuose. D. Jezerskui taip pat buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau netrukus ji nutraukta, o vyras paleistas.
Žiniasklaida ne kartą skelbė, kad į šią Daškės reketo bylą buvo įtrauktas ir Č. Jezersko brolis Vaclovas. Teigta, jog savo automobiliu jis į nusikaltimo vietą nuvežė sūnėną Dainių ir patį Daškę.
Alibi griuvo dėl prieštaringų parodymų
R. Daškevičių byloje apklausęs Kauno tardymo valdybos tardytojas Aleksandras Jakubauskas prisiminė, kad įtariamasis kaltinimus kategoriškai neigė, o V. Kaltenis savo kaltę pripažino tik iš dalies.
Nukentėjusieji teigė, kad R. Daškevičius iš jų reikalavo duoklės Jonavoje, Kosmonautų gatvėje. Tuo metu Daškė tvirtino, jog jis buvo Kaune, Savanorių prospekte esančioje Aklųjų kombinato sporto salėje.
Baudžiamosios bylos Nr. 2-13 nuoraše, kurį pasiekė straipsnio autorius, nurodoma, kad R. Daškevičius iš pradžių aiškino 1990 metų balandžio 6-ąją – pirmojo išpuolio prieš jonaviškius dieną – buvęs pas Jezerskus, o vėliau su J. Bielskiu pietavęs „Gildijos“ restorane. Vėliau jo versija pasikeitė: vyras teigė tą dieną ketinęs susitikti su S. Dubininku-Satu „Elektronikos“ sporto klube.
Apie Daškės veiksmus tą dieną liudijo Č. Jezerskas, jo žmona Roma ir sūnus Dainius. Jų parodymai buvo įvertinti kaip nenuoseklūs.
Teismo posėdžius teko uždaryti
Teisėjas Vytautas Greičius prisiminė, kad R. Daškevičius į klausimus reagavo labai impulsyviai. Jo vertinimu, Daškė jau tuomet išsiskyrė iš kitų nusikaltėlių intelektu, todėl teisėjui buvo apmaudu matyti jį kaltinamųjų suole. V. Greičius teigė manantis, kad pasirinkęs kitą kelią Daškevičius būtų galėjęs pasiekti gerokai daugiau.
Skandalingoje byloje R. Daškevičiui atstovavo advokatė V. Kūrienė – buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio motina.
Pasak V. Greičiaus, į pirmuosius teismo posėdžius Vilniuje susirinkdavo daug Daškinių lyderio draugų. Salė esą buvo pilna odinėmis striukėmis vilkinčių žmonių, todėl vėliau nuspręsta rengti uždarus posėdžius.
Buvę pareigūnai taip pat pasakojo, kad po posėdžių V. Greičius iš teismo salės iki savo namų durų būdavo lydimas automatais ginkluotų apsaugos darbuotojų.
Septyni metai nelaisvės
1991 metų sausio 7 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, kuriai pirmininkavo teisėjas V. Greičius, R. Daškevičių ir V. Kaltenį pripažino kaltais. Abu vyrai buvo nuteisti kalėti po 7 metus.
Nuosprendis sukėlė audringų diskusijų. Vieni kalbėjo, kad įkalintas nuožmus Kauno reketininkas, o kiti tvirtino, jog Daškė įkliuvo vien todėl, kad netoliese buvo susitaręs susitikti ketindamas įsidarbinti Kauno šiluminiuose tinkluose.
Beveik visi tuo metu „Žalgiryje“ žaidę krepšininkai pasirašė laidavimo raštą ir prašė R. Daškevičių paleisti. Teismas į šiuos prašymus neatsižvelgė.
