Žinia apie Pumpėnų parapiją po 22 metų paliekantį kleboną Domingo Avellaneda Cabanillas suvienijo vietos tikinčiuosius. Nors skelbta, kad kunigas į Italiją išvyksta studijuoti, parapijiečiai prašo dar kartą apsvarstyti šį sprendimą ir leisti jam toliau tarnauti Lietuvoje.
Parapijiečiai pabrėžia gerbiantys aukštesnių dvasinių vadovų teisę priimti sprendimus, tačiau mano turintys teisę kalbėti apie kunigo svarbą bendruomenei ir išsakyti savo prašymą.
Su kunigu atsisveikino padėkos Mišiose
Po pranešimo apie būsimą išvykimą gyventojai buvo pakviesti į padėkos šv. Mišias, kuriose galėjo pabūti kartu ir asmeniškai padėkoti ilgamečiam dvasiniam vadovui.
Skelbta, kad po 22 metų pasiaukojamo darbo, bendrystės ir dvasinio vadovavimo Domingo Avellaneda Cabanillas palieka Pumpėnų parapiją, nes yra siunčiamas į Italiją studijuoti.
Parapijiečiai kvietė padėkoti kunigui už jo parodytą gerumą, pagalbą sunkiausiais momentais ir atliktus darbus. Padėkos Mišios buvo numatytos sekmadienį, rugpjūčio 23 dieną, 12 valandą. Po jų tikintieji galėjo kunigui asmeniškai pasakyti nuoširdų „Ačiū“.
Viešame laiške prašo persvarstyti sprendimą
Netrukus susikūrė parapijiečių judėjimas „#Nesibaigiantimintis“. Jo nariai priminė, kad per daugiau nei du dešimtmečius klebonas daug prisidėjo prie žmonių ir visos parapijos gyvenimo.
Tikintieji teigia gerbiantys Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos teisę spręsti dėl kunigų ir vienuolių tarnystės, tačiau nenori nutylėti, ką šis pokytis reiškia bendruomenei.
Jų teigimu, daugiau nei 20 metų Lietuvoje tarnavęs Domingo buvo ne tik kunigas. Jis lydėjo žmones svarbiausiais gyvenimo momentais, dalyvavo bendruomenės veikloje ir prisidėjo prie jos kūrimo.
Parapijiečiai pripažįsta nežinantys visų sprendimo aplinkybių ir nenorintys vertinti neatskleistų motyvų. Vis dėlto jie mato galimas pasekmes Lietuvoje. Laiške pabrėžiama, kad po 23 metų susiformavusių dvasinių ir žmogiškųjų ryšių neįmanoma paprasčiausiai pakeisti kitu paskyrimu.
Pasak kreipimosi autorių, misionieriaus tarnystės rezultatas apima ne tik kasdienius darbus. Ilgainiui sukuriamas pasitikėjimas, žmonės žino, į ką kreiptis, o vaikai ir jaunuoliai mato konkretų kunigo gyvenimo pavyzdį. Taip pamažu susiformuoja bendruomenė, paremta ilgalaike ir ištikima tarnyste.
Laiške taip pat teigiama, kad kunigą atitraukus nuo bendruomenės, kurioje jis praleido daug metų, būsimiems misionieriams gali būti sunkiau užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį su žmonėmis.
Parapijiečiai pabrėžia nesiekiantys konflikto su Įsikūnijusio Žodžio kongregacija ir dėkoja kunigams bei vienuoliams, ilgus metus tarnavusiems Lietuvoje. Kartu jie ragina dar kartą įvertinti sprendimą ir apsvarstyti galimybę Domingo tęsti pastoracinę tarnystę Lietuvoje.
Bendruomenė taip pat paskelbė palaikymo tekstą, po kuriuo galima pasirašyti ir paaiškinti, kuo kunigo Domingo tarnystė buvo svarbi.
Akcijos autoriai kviečia pasisakyti ne prieš ką nors, o už žmogų, kunigystę, bendruomenę ir per daugiau nei dvidešimt metų sukurtus ryšius.
Ką prašoma įvertinti?
Palaikymo kreipimesi teigiama, kad kunigo Domingo tarnystė yra svarbi tiek atskiriems žmonėms, tiek visai bendruomenei. Per daugiau nei du dešimtmečius jis tapo daugelio tikinčiųjų dvasiniu palydėtoju, kunigu ir bendruomenės žmogumi.
Pasak kreipimosi autoriaus, jo tarnystės vaisiai buvo brandinami ilgus metus, todėl jų negalima vertinti vien administracinio paskyrimo požiūriu.
Gerbiant Instituto vadovybės teisę priimti sprendimus ir paties kunigo Domingo vienuolinį paklusnumą, prašoma dar kartą svarstyti jo išsiuntimą į Italiją studijoms bei įvertinti galimybę tęsti pastoracinę veiklą Lietuvoje.
Kreipimesi išreiškiamas susirūpinimas, kad staigus ilgiau nei du dešimtmečius kurtų pastoracinių ir žmogiškųjų ryšių nutraukimas gali bendruomenei atnešti daugiau žalos nei naudos: susilpninti žmonių pasitikėjimą, nutraukti dvasinį lydėjimą ir sumenkinti jau subrandintus tarnystės rezultatus.
Parapijiečiai prašo, priimant galutinį sprendimą, išgirsti žmones, kuriems kunigas Domingo tarnavo ir kurių gyvenime jo kunigystė paliko svarbų pėdsaką.
Jie viliasi sprendimo, kuris atsižvelgtų ne tik į Instituto poreikius, bet ir saugotų per daugelį metų sukurtą bendruomenę, tarpusavio pasitikėjimą bei jos dvasinį gėrį.
