Maistas ne visada vartojamas vien tam, kad organizmas gautų energijos. Kartais jis tampa būdu trumpam nusiraminti, sumažinti nerimą, nuovargį ar kaltę, o kartais – save apdovanoti. Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pabrėžia, kad pasikartojantis valgymas dėl emocijų nėra vien valios trūkumo požymis. Šį elgesį lemia psichologinių, biologinių ir fizinės sveikatos veiksnių visuma.
Emocinis valgymas prasideda tuomet, kai žmogus prie maisto ima griebtis ne dėl fiziologinio alkio, o norėdamas nuslopinti nemalonius jausmus ar pasimėgauti. Pasak R. Mazaliauskienės, žmonės dažnai patys atpažįsta tokias situacijas, kai po sunkios dienos nusprendžia „nusipelnyti torto gabalėlio“ arba patyrę daug streso ieško ko nors skanaus nusiraminimui.
Vienkartinis valgymas dėl emocijų dar nereiškia ligos ar sutrikimo. Tačiau nerimą kelti turėtų pasikartojantis modelis, kai maistas tampa įprastu atsaku į stresą, nuovargį, vienišumą, nerimą ar kaltę.
Gydytoja aiškina, kad valgymo elgesį veikia keli skirtingi procesai. Vienas jų – homeostatinis valgymas, reikalingas išgyvenimui ir organizmo poreikiams patenkinti. Kitas – atlygio sistema, kurioje svarbus dopaminas, susijęs su malonumo laukimu ir jo siekimu, taip pat kitos smegenyse veikiančios medžiagos.
Reikšmės turi ir vykdomosios funkcijos: gebėjimas planuoti, kontroliuoti impulsus, sustoti bei priimti sprendimus. Be to, tyrimai rodo, kad genetinis polinkis gali lemti 40–70 proc. žmogaus svorio.
R. Mazaliauskienės teigimu, valgymo ir svorio reguliavimas yra sudėtingas biologinis mechanizmas, kuriame dalyvauja daugybė smegenų sričių bei medžiagų. Todėl charakteris gali turėti tam tikros įtakos, tačiau daugelis šių procesų nėra visiškai priklausomi nuo žmogaus „charakterio“.
Dėl šios priežasties paprastas raginimas „susiimti“ dažnai neduoda rezultatų. Kai valgymas tampa nuolatiniu būdu tvarkytis su emocijomis, o po jo vis dažniau juntama kaltė, gėda ar kontrolės praradimas, problema paprastai būna platesnė nei disciplina ar įpročių stoka.
Kada emocinis valgymas ima kenkti kūnui
Ilgainiui toks elgesys gali paveikti ne tik emocinę būklę, bet ir fizinę sveikatą. Kai maistu bandoma reguliuoti įtampą ar nemalonius jausmus, dažnai suvartojama daugiau kalorijų, o užkandžiams pasirenkami angliavandenių gausūs produktai.
Pasak gydytojos, tai gali veikti skirtingas organizmo sistemas. Per didelis kalorijų kiekis kaupiasi kūne, o dažnas daug angliavandenių turinčio maisto vartojimas daro įtaką gliukozės apykaitai. Iš pradžių organizmas žalą kurį laiką gali kompensuoti, todėl pokyčiai nebūna iškart pastebimi, tačiau vėliau jie išryškėja.
Galimos pasekmės – didėjantis kūno svoris, blogėjantys metaboliniai rodikliai, aukštesnis gliukozės kiekis kraujyje ir kiti sutrikimai. Pradiniam svorio įvertinimui gali būti naudojamas kūno masės indeksas (KMI): 25–29,9 kg/m² reiškia antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. KMI galima apskaičiuoti savarankiškai, pavyzdžiui, tinklalapyje manosvoris.lt.
Medicina nutukimą vertina ne kaip išvaizdos ar valios problemą, bet kaip lėtinę ligą. Lietuvoje nutukimu serga maždaug kas ketvirtas suaugęs žmogus. Antsvoris ir nutukimas siejami su didesne 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, obstrukcinės miego apnėjos, širdies nepakankamumo bei kitų širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Taigi tai, kas pradžioje gali atrodyti kaip emocinis sunkumas ar nesugebėjimas susidoroti su stresu, laikui bėgant gali virsti konkrečia fizinės sveikatos problema.
Stresas, maistas ir kaltė gali įsukti užburtą ratą
Emocinis valgymas neretai pats palaiko problemą. Žmogus maistu ir toliau bando valdyti nemalonius jausmus, tačiau po valgymo sustiprėja kaltė, gėda ar nerimas. Taip susiformuoja ydingas ratas, kurį nutraukti gali būti sunku, todėl naudinga psichologinė ar psichoterapinė pagalba.
Požymiai, kad jau verta kreiptis pagalbos
Specialisto pagalbos rekomenduojama ieškoti, kai emocinis valgymas tampa pasikartojančiu būdu tvarkytis su jausmais, žmogui vis sunkiau sustoti, o po valgymo dažnai kyla kaltė, gėda ar noras save kaltinti. Į problemą taip pat verta atkreipti dėmesį, jei toks elgesys ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Svarbus ir bendras emocinis fonas: nerimas, prislėgta nuotaika, miego sutrikimai, santykių sunkumai ar jausmas, kad maistas tapo pagrindine nusiraminimo priemone.
R. Mazaliauskienė pabrėžia, kad kai kuriais atvejais reikalinga ne tik psichologo ar psichoterapeuto, bet ir psichiatro pagalba. Emocinis valgymas gali būti susijęs su nerimo ar depresinėmis būsenomis, atitinkančiomis diagnostikos kriterijus. Prasidėjęs kaip reakcija į stresą ar kasdienius sunkumus, vėliau jis gali tapti psichikos sutrikimo dalimi.
Pagalba tokiais atvejais turėtų būti kompleksinė. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti suprasti emocinio valgymo mechanizmus, išmokti kitų savireguliacijos būdų, nagrinėti gėdos ir kaltės jausmus bei santykį su kūnu. Psichiatro konsultacija gali būti reikalinga, jei kartu pasireiškia depresija, nerimo sutrikimai ar kitos būklės, kurioms gydyti gali prireikti vaistų.
Nutukimui gydyti vien patarimų neužtenka
Jei emocinis valgymas jau susijęs su antsvoriu ar nutukimu, vien psichologinės pagalbos gali nepakakti. Nutukimas laikomas lėtine liga, todėl gydymas neturėtų apsiriboti patarimais mažiau valgyti ir daugiau judėti.
Šiuolaikinis požiūris numato kompleksinį gydymą: psichologinę pagalbą ir psichoterapiją, gyvenimo būdo bei mitybos įpročių keitimą, fizinį aktyvumą. Tarp moksliškai pagrįstų priemonių taip pat yra medikamentinis gydymas, kurio veiksmingumas mažinant kūno svorį ir padedant kontroliuoti alkį patvirtintas tyrimais.
Daliai pacientų, atitinkančių nustatytus medicininius kriterijus, gali būti skiriami GLP-1 receptorių agonistai. Jie veikia alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus, padeda sumažinti alkio jausmą, sustiprinti sotumo pojūtį ir lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį. Šios grupės vaistai klinikinėje praktikoje naudojami jau apie du dešimtmečius, todėl jų taikymo patirtis yra reikšminga.
