1995 metų birželį Panevėžį sukrėtė itin žiaurus nusikaltimas. Dvylikametis Marius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) rugpjūčio 13-ąją turėjo minėti savo gimtadienį.
Tokio žiauraus nusikaltimo per keturis dešimtmečius tarnyboje esą nebuvo matęs net bylą tyręs tuometis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas. Apie žiauriai sumuštą ir vėliau padegtą dar 13 metų nesulaukusį berniuką žmonės sužinojo iš laikraščių.
Kaip rašė leidinys „Akistata“, Marius jau planavo gimtadienį švęsti su seserimi, gimusia viena diena anksčiau ir šešeriais metais vyresne. Jis svajojo apie su mama iškeptą pyragą su braškėmis ir mėgstamą vaikišką šampaną. Tačiau šie vaikiški norai neišsipildė.
Į miestą išėjo pardavinėti spaudos
1995 metų birželio 17-osios rytą Marius išėjo į miestą pardavinėti laikraščių ir žurnalų. Namo jis nebegrįžo. Po savaitės Panevėžio centre, vienoje statybvietėje, buvo aptiktas irstantis ir apanglėjęs berniuko kūnas.
Vėlai vakare jį pastebėjo netoliese bėgioję vaikai. Į morgą atvežtas palaikus ir drabužių likučius atpažino Mariaus kaimynas. Gaisras sunaikino ne tik berniuko kūną, bet ir neparduotą spaudą.
Ką nustatė teismas
Panevėžio apygardos teismas 1995 metų lapkričio 22 dieną priimtame nuosprendyje nustatė, kad M. G. 1995 metų birželio 16-ąją, apie 11.30 val., susitiko su Mariumi ir nusivedė jį į statybvietę netoli Basanavičiaus ir Ukmergės gatvių sankryžos.
M. G. berniukui pažadėjo kažką parodyti statybose. Jie užėjo į patalpą antrajame aukšte. Ten vyras pareikalavo atiduoti pinigus, kuriuos Marius buvo uždirbęs pardavinėdamas laikraščius ir žurnalus.
Iš pradžių berniukui smogta į petį. Kai jis ėmė šauktis pagalbos, M. G. išsitraukė peilį ir dūrė jam į nugarą, o vėliau dar du kartus sužeidė kaklą. Marius nugriuvo ant grindų.
Tada M. G. iš aukos kišenės paėmė 20 litų ir pasišalino, o peilį numetė į netoliese buvusią balą. Tą pačią dieną jis grįžo į vietą, kūną užklojo laikraščiais bei žurnalais ir padegė. Kitą dieną M. G. vėl sugrįžo, palaikus apipylė degiu skysčiu ir dar kartą padegė. Vėliau savo sąsiuvinyje jis parašė atgailą.
M. G. kaltę pripažino tik iš dalies. Teisme jis tvirtino neplanavęs nužudyti berniuko ir teigė peiliu smogęs todėl, kad Marius pradėjo šaukti. Už nepilnamečio nužudymą vyras buvo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo, taip pat konfiskuotas jo turtas.
Darbas padėjo šeimai
Mariaus mama pasakojo, kad sūnus, grįžęs iš internatinės mokyklos, tuoj pat imdavosi laikraščių pardavėjo darbo.
Pasak jos, berniukas keldavosi penktą ar šeštą ryto, pažadindavo į darbą turėjusį eiti brolį ir skubėdavo parduoti visą pasiimtą spaudą.
Marius laikraščius siūlydavo savo įprastose vietose – centrinėse miesto parduotuvėse, kavinėse ir Respublikos gatvėje. Mandagus, tvarkingas, malonaus elgesio ir visada linksmas berniukas šį darbą išmanė gerai.
Panevėžyje net buvo kalbama, kad kiti paaugliai jam pavydėjo vietų, kuriose jis prekiaudavo.
Motina laikraščiui „Akistata“ pasakojo, kad Marius beveik visada ką nors parnešdavo namo: saldainių broliams ir seserims arba lūpdažį jai. Šeimą, kurioje augo septyni vaikai, vyras buvo palikęs seniai, todėl visi vaikai nuo mažens pratinosi dirbti. Pasak motinos, jauniausias šeimos narys Marius buvo vienas rūpestingiausių.
Mamos sapne – pagalbos šauksmas
Marius buvo pareigingas ir paprastai visada grįždavo nustatytu laiku. Todėl birželio 17-osios vakarą jo pasigedusi motina iškart sunerimo.
Ji pasakojo, kad netrukus kilo nuojauta, jog sūnus gali būti nebegyvas. Moteris kreipėsi į policiją ir visą naktį negalėjo užmigti. Kai trumpam užsnūdo, per miegus išgirdo Marių šaukiant: „Gelbėk, mamyte!“ Atsikėlusi ji esą pajuto kambaryje degėsių kvapą, nors tuo metu dar nežinojo, kas nutiko sūnui.
Beviltiškai ieškodama atsakymų, motina kreipėsi ir į ekstrasensus. Vienas jų tikino, kad Marius gyvas, kitas sakė, jog berniukas esą gyvas ir yra netoli namų.
Tokius paaiškinimus ekstrasensai kartojo net ir praėjus savaitei, kai Marius buvo rastas negyvas. Jie taip kalbėjo tol, kol laikraščiuose perskaitė apie žiaurią berniuko mirtį.
Prieš dingimą berniukas buvo sumuštas
Motinos teigimu, prieš tragediją Marius atrodė sunerimęs, tačiau išsamiau apie tai nekalbėjo. Šeimai pradėjus klausinėti, jis tik užsiminė, kad keli kiti vaikai ne kartą iš jo atėmė pinigus.
Maždaug savaitę prieš birželio 17-ąją Marius grįžo namo sumuštas. Tačiau ir tada berniukas nepasakė, kas nutiko. Motina liepė jam daugiau nebedirbti spaudos pardavėju.
Vis dėlto namuose Marius išbuvo tik apie savaitę. Birželio 17-osios rytą jis vėl išėjo pardavinėti laikraščių ir žurnalų. Į namus berniukas nebegrįžo.
