Televizijos laidų vedėjos Astos Stašaitytės ryšys su Turkijos kurortu Alanija prasidėjo maždaug prieš penkiolika metų. Tuomet ji su kolegomis išvyko megzti ryšių su vietos savivaldybe ir planuoti televizijos projektą. Vėliau Alanija jai tapo ne tik darbo vieta, bet ir vieta, į kurią traukė užsimezgusios draugystės. Galiausiai čia A. Stašaitytė įsigijo ir butą.
Apie Turkiją bei gyvenimą Alanijoje ji pasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Leidžiamės į…“, kalbėdamasi su vedėja Fausta Marija Leščiauskaite.
Kelionė, pakeitusi lietuvių požiūrį į Alaniją
Pirmasis A. Stašaitytės vizitas į Alaniją buvo susijęs su darbu. Prieš maždaug penkiolika metų ji kartu su kolegomis siekė užmegzti ryšius su Alanijos savivaldybe ir įgyvendinti televizijos projektą. Vėliau į kurortą buvo skraidinami žinomi Lietuvos žmonės, su kuriais kitoje aplinkoje rengiami pokalbiai.
Pasak laidos viešnios, tuo metu Alanija lietuviams dar nebuvo gerai žinoma kryptis. Ji mano, kad televizijos projektas prisidėjo prie kurorto populiarumo augimo.
Iki projekto į kitus Turkijos kurortus per dieną skrisdavo maždaug du lėktuvai, o į Alaniją – tik vienas per savaitę. Vėliau į šį kurortą per dieną pradėjo skristi keli lėktuvai. A. Stašaitytės teigimu, žmonės atrado Alaniją.
Ji taip pat prisiminė, kad tuo metu daugelis lietuvių keliaudavo nepasidomėję vietove, kurioje apsistodavo. Oro uoste sutikti turistai dažnai žinodavo tik savo viešbučio pavadinimą, tačiau nepažinojo aplinkinių miestelių.
A. Stašaitytė džiaugėsi, kad bent daliai keliautojų pavyko parodyti kitokį požiūrį į atostogas: nebūtina rinktis vien „viskas įskaičiuota“ pasiūlymą, nes kiek daugiau išleidus galima patirti gerokai daugiau.
Meilė Alanijai baigėsi nuosavu butu
Pačiai A. Stašaitytei Alanija patiko taip, kad ilgainiui tapo tarsi antraisiais namais. Po kelerių metų ji šiame kurorte įsigijo butą. Sprendimą paskatino ne tik pirmasis įspūdis – šilta, graži pakrantė ir žydras vanduo, – bet ir per kūrybinį darbą sutikti žmonės, dalis kurių tapo artimais draugais.
Būstą jai surado vienas Turkijoje sutiktas bičiulis. Nors butas buvo parduotas pigiai, jo laukė kapitalinis remontas. Tai buvo turkų šeimos būstas, pritaikytas karštam klimatui, todėl jame buvo vos keli langeliai. Remontuojant teko išgriauti beveik viską ir nugriauti visą sieną.
Darbus A. Stašaitytė organizavo nuotoliniu būdu. Draugai eidavo į butą, filmuodavo remonto eigą ir jai perduodavo informaciją. Prie projekto prisidėjo ir Alanijos meras: A. Stašaitytė pasakojo, kad jis, jausdamas dėkingumą už kurorto garsinimą, surado darbų vykdytoją.
Dėl mero dėmesio, pasak A. Stašaitytės, net pasklido kalbų, esą jis jai nupirko butą. Tačiau moteris tai paneigė. Jos teigimu, svarbiausia buvo ne materialinė pagalba, o Turkijoje užmegztos pažintys ir draugystės.
Dabar A. Stašaitytė jau gyvena kitame būste. Ji norėjo namų arčiau kalnų, kad pro langus atsivertų platesni vaizdai, o ne vien paplūdimys.
Vietinių požiūrį pakeitė buities darbai
Gyvendama Turkijoje A. Stašaitytė turėjo prisitaikyti ir prie vietos kultūros. Iš pradžių kaimynės į ją žiūrėjo įtariai, ypač dėl kitokios išvaizdos ir aprangos. Karštame klimate moteris vilkėdavo šortus, atviresnius drabužius, todėl išsiskyrė iš vietinių moterų, dažnai dėvinčių skareles.
Per Bairamą – šventę, minimą pasibaigus Ramadanui, – ji kaimynams nunešė vaišių. Vis dėlto, jos manymu, labiausiai santykį pakeitė ne dovanos, o tai, kad kaimynės pamatė ją plaunančią laiptinę.
A. Stašaitytė pasakojo pradėjusi vilkėti ilgesnius marškinėlius ir tvarkyti laiptinę. Tuomet kaimynės esą suprato, kad europietės taip pat moka atlikti buitinius darbus, ir moteris tapo sava.
Dar vienas jai įstrigęs turkų bruožas – stipri meilė savo šaliai. A. Stašaitytės teigimu, žmogui pasakius, kad myli Alaniją, galima pelnyti jo palankumą. Ji taip pat pažinojo jauną, moderniai atrodantį turką, kuris sakė nejaučiantis poreikio keliauti iš Turkijos, nes jo šalyje esą ir taip gausu gražių vietų.
