Prieš kelerius metus iš Pakistano į Lietuvą atvykęs GulJan čia studijavo, dirba ir mokosi prisitaikyti prie vietinio gyvenimo ritmo. Nors pirmasis įspūdis apie šalį nebuvo teigiamas, laikui bėgant vaikinas Lietuvą pamilo ir dabar savo ateitį sieja būtent su ja.
Portalui tv3.lt jis papasakojo, kodėl pasirinko Lietuvą, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kas pakeitė jo nuomonę apie mūsų šalį.
Iš Pakistano į Lietuvą – dėl studijų ir naujos patirties
Prieš išvykdamas iš gimtosios šalies GulJan buvo baigęs elektros inžinerijos bakalauro studijas. Vėliau jis nusprendė tęsti mokslus užsienyje ir pasirinko inžinerijos magistrantūrą Lietuvoje.
Pakistanietis pasakojo, kad gyvenimas Pakistane buvo geras: jis gyveno kartu su šeima ir turi septynis brolius bei seseris. Vis dėlto noras pagyventi kitoje šalyje ir daugiau pamatyti pasaulio paskatino ieškoti galimybių išvykti.
Lietuvą GulJan pasirinko dėl, jo vertinimu, nesudėtingo biurokratinio proceso ir palyginti nedidelės studijų kainos. Kadangi Pakistane nėra Lietuvos ambasados, vizos klausimus jis tvarkėsi Azerbaidžane.
Atvykęs tikėjosi daugiau
Prieš kelionę apie Lietuvą jis žinojo nedaug. Atvykus šalies vaizdas pasirodė kitoks, nei buvo tikėtasi. Palyginęs Lietuvą su Azerbaidžanu, GulJan pastebėjo ramesnius miestus ir beveik tuščias gatves. Dėl to iš pradžių jam pasirodė, kad Lietuva yra mažiau išsivysčiusi, nei jis manė.
Tačiau toks vertinimas ilgainiui pasikeitė. Gyvendamas Lietuvoje GulJan pradėjo labiau vertinti ramybę ir saugumą, o naujos pažintys padėjo geriau suprasti vietinius žmones. Iš pradžių lietuviai jam atrodė šalti ir ne itin svetingi, bet vėliau jis suprato, kad jiems tiesiog reikia daugiau laiko atsiverti.
Šiandien vaikinas sako Lietuvoje besijaučiantis gerai. Jo požiūrį, kaip pats teigia, pakeitė laikas ir bendravimas su žmonėmis.
Vertina švarą, darbą ir geresnę gyvenimo kokybę
Vienu didžiausių Lietuvos privalumų GulJan laiko švaresnę aplinką. Pasak jo, Pakistane daug dulkių, dūmų ir taršos, dėl kurių jis dažnai sirgdavo. Lietuvoje per dvejus metus jis nesirgo nei gripu, nei karščiavo, todėl dabar jaučiasi sveikesnis.
Jis taip pat išskyrė geresnes finansines galimybes. Lietuvoje GulJan uždirba daugiau, nei galėtų uždirbti savo šalyje, todėl gali pasirūpinti savo išlaidomis ir finansiškai padėti šeimai Pakistane. Dėl to, jo vertinimu, gyvenimo kokybė Lietuvoje yra geresnė.
Du pavogti dviračiai ir sunkumai ieškant būsto
Vis dėlto gyvenimas Lietuvoje neapsiėjo be nemalonių patirčių. Iš GulJan buvo pavogti du dviračiai. Abu turėjo sekimo įrenginius, todėl policija padėjo juos surasti.
Pašnekovą nuvylė tai, kad net nustačius dviračių vagystę įvykdžiusį žmogų jis taip ir nesužinojo, ar šiam buvo pritaikyta atsakomybė. Dėl to policijos sistema jam paliko dvejopą įspūdį.
Kitas iššūkis buvo būsto paieškos. GulJan ne kartą susidūrė su situacija, kai butų užsieniečiams nenorėta nuomoti. Jis taip pat pastebėjo, kad kai kurie nuomotojai iš užsieniečių prašo didesnės kainos nei iš lietuvių.
Jo manymu, tokį nepasitikėjimą galėjo lemti netinkamas kai kurių užsieniečių elgesys praeityje. Dėl kelių blogų pavyzdžių, pasak GulJan, neigiamai vertinami ir sąžiningi bei atsakingi žmonės.
Atvykėlis pabrėžė, kad Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams svarbu laikytis šalies įstatymų ir taisyklių, net jei vietinė tvarka skiriasi nuo įprastos jų gimtosiose šalyse. Keli netinkamai besielgiantys žmonės, jo teigimu, gali pakenkti visos užsieniečių bendruomenės reputacijai.
Lietuvą jau vadina savo namais
GulJan Lietuvą mato ne kaip laikiną stotelę, o kaip vietą, kurioje norėtų gyventi ateityje. Jis jau baigė elektronikos ir telekomunikacijų magistrantūros studijas. Šiuo metu vaikinas turi leidimą gyventi po studijų, o vėliau planuoja susirasti kitą darbą ir Lietuvoje praleisti bent penkerius metus.
Nors Lietuvos orai jam atrodo gana atšiaurūs, tai nesumenkina bendro gyvenimo čia vertinimo. GulJan Lietuvą rekomenduotų ir kitiems, nes, jo nuomone, šioje šalyje galima mokytis, augti ir tobulėti, o pastangas rodantys žmonės sulaukia palaikymo. Prie šaltesnio klimato, pasak jo, ilgainiui galima priprasti.
