Man jau 72 metai, visas mano gyvenimas prabėgo dirbant – buvau ekonomistas, inžinierius-statybininkas, padėjau statyti Kauno Šilainių mikrorajoną, o vėliau – namus Domeikavoje.
Mano jau mirusi žmona Virginija, kuri buvo farmacininkė ir dirbo „Sanite“, kartu su manimi užaugino keturis vaikus. Jie dabar išvykę gyventi svetur, nes Kubiliaus valdymo laikotarpiu, kai Lietuva patyrė didelius ekonominius sunkumus, mano įmonė bankrutavo. Tuo metu įdarbinau 12 ukrainiečių iš Užkarpatės, bet jų darbo neįforminau tinkamai, todėl įmonė žlugo. Man buvo 55 metai, ir atrodė, kad pasaulis sugriuvo – tokiame amžiuje gauti darbą buvo beveik neįmanoma. Pradėjau dirbti privačiai, statybininku, padėdavau ir Lietuvoje gyvenantiems tadžikams, kurie pasirodė sąžiningi žmonės, visada laikydavosi žodžio.
Tačiau dabar man dirbti jau neįmanoma. Turiu problemų su sveikata – laukia kairės kojos klubo sąnario operacija, o skausmas jau pradėjo plisti ir į kitą klubą. Jaunystėje daug sportavau, kilnojau svarmenis, ir tai paliko savo pėdsaką. Be to, vairuotojai, kaip aš, dažnai pirmiausia susiduria su kairės kojos problemomis, nes išlipdami iš automobilio remiasi būtent ja.
Dabar susiduriu su sveikatos apsaugos sistemos problemomis. Ligonių kasos informavo mane, kad klubo sąnarys man jau paskirtas, tačiau laukiau 6-7 mėnesius, kol galėjau užsiregistruoti operacijai Kauno klinikose. Ironiška, nes kažkada, dirbdamas UAB „Nilungė“, pats prisidėjau prie tų klinikų remonto. Po to turėjau laukti dar ilgiau, kol bus paskirta pati operacijos data. Dabar jau laukiu 8 mėnesius, o mano būklė blogėja – skauda ne tik sąnarius, bet ir inkstus, kepenis, širdį. Vaikščioti vis sunkiau, o naktimis beveik nemiegu dėl skausmo.
Per visą šį laiką teko išleisti apie 1200 eurų skausmą malšinantiems vaistams, tačiau valstybės finansuojama operacija – vis dar neįvykusi. Jei kreipčiausi į privačią kliniką, operacija būtų atlikta per 10 dienų, bet tai kainuotų apie 7500-8000 eurų. Iš kur man tokius pinigus gauti?
Mano gyvenimą apsunkina ir tai, kad esu našlys, o visi keturi mano vaikai gyvena užsienyje – Anglijoje, Kanadoje ir Norvegijoje. Jau 17 metų matau juos tik per jų atostogas. Kadaise buvau netgi milijonierius, bet teismai ir kišeniniai advokatai taip susuko man gyvenimą, kad likau be nieko – nors niekada nebuvau skolingas bankams, teisininkai mane sulesė kaip vanagai, ir mano namai dingo kartu su svajonėmis apie gerovę.
Dabar mano pensija – tik 600 eurų, o dėl antstolių įsikišimo į rankas gaunu tik 480 eurų. Buto komunaliniai mokesčiai sudaro 300 eurų, tad maistui ir vaistams lieka vos 180 eurų. Štai toks gyvenimas „gerovės valstybėje“.
Darbo rinka taip pat apsunkinta. Daugelis Lietuvos vyrų negali susirasti darbo, o jei ir randa – jiems mokama mažai. Užsieniečiai, tokie kaip baltarusiai, rusai ar tadžikai, dažnai dirba už mažesnius atlyginimus, o vietiniai lieka be darbo.
Kyla klausimas – prezidente, kur jūs? Kaip galima toleruoti situaciją, kai žmonės, visą gyvenimą dirbę, dabar turi mokėti 60-70 eurų per mėnesį vien už elektrą? Visa infrastruktūra buvo sukurta mūsų, pensininkų, pastangomis, tačiau dabar ji privatizuota už centus. Tuo tarpu valdžia rūpinasi Ukraina, skiria jai milijardus, kai pati Lietuva paskutinėje vietoje pagal pensijų dydį Europos Sąjungoje.
Kur einame, Lietuvėle? Kiek ilgai dar žmonės kentės? Sveikatos sistema taip „optimizuota“, kad greitosios pagalbos neprisikviesi, o dantų gydymas – nepasiekiamas, nes vien žandikaulio nuotrauka kainuoja 45-50 eurų, o plomba – 80-100 eurų. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių gyvena skurde, badauja, neturi galimybių atostogauti.
Mano gyvenimas – tai dvi baigtos aukštosios mokyklos, statybos, kelių tiesimas, 12 valandų darbo dienos. Bet dabar mus apmokestina didžiausiais mokesčiais, baudos ir rinkliavos spaudžia kasdien.
Norint priregistruoti automobilį, reikia mokėti 270 eurų taršos mokestį, kuris sudaro beveik pusę mano pensijos. Miškai kirtami be gailesčio, o apie automobilių taršą kalba tie, kurie užsimerkia prieš dešimtis lėktuvų, kasdien pakylančių virš Kauno.
Apie „Sodros“ veiklą galima kalbėti valandų valandas. Kai reikia informacijos, reikia laukti eilėje 1,5-2 valandas. Neseniai buvau Kauno skyriuje, kur laukė 40-50 žmonių, o dirbo tik 3 langeliai. Pastatas su stikliniais stogais, karštis virš 40 laipsnių, o pensininkai tiesiog dvėsta laukdami.
Šitaip gyventi – neteisinga. Gavau baudą už automobilio statymą, nors laukiu operacijos ir sunkiai vaikštau. Sakė, kad bauda atsirado „netyčia“ – bet kaip galėjo nepastebėti, kad vos paeinu?
Šis pasakojimas – tai tik vienas iš daugelio Lietuvos pensininkų gyvenimo epizodų.
