Kunigas R. Baltrušaitis, reaguodamas į paviešintas dviejų kunigų pavardes ir kaltinimus pedofilija, atkreipė dėmesį ne tik į atsakomybę už galimus nusikaltimus. Savo įraše jis taip pat iškėlė dvasininkų psichoemocinės sveikatos, profesionalios psichologinės pagalbos ir tarpusavio palaikymo klausimus.
Kunigas kalbėjo apie skandalo poveikį bendruomenei
Klebonas savo mintimis sutiko pasidalyti ir su naujienų portalo AlytusPlius.lt skaitytojais. Jo tekstas paskelbtas netrumpintas ir nepakeistas.
Kunigas rašė, kad jam liūdniausia, kai „šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus“. Jis teigė apgailestaujantis dėl tų dvasininkų, kurie tyliai, ramiai ir pasiaukojamai tarnauja žmonėms, tačiau turi prisiimti gėdą už tai, dėl ko nėra kalti.
R. Baltrušaitis svarstė, ar po šio atvejo pagaliau bus pradėta rūpintis kunigų psichoemocine sveikata ir sudarytos galimybės gauti profesionalią psichologinę pagalbą, kai dvasininkai susiduria su įvairiais sunkumais.
Jis taip pat kėlė klausimą, ar vadinamieji „vaistai“ – problemų turinčių kunigų perkėlimas iš vienos parapijos į kitą – nebebus taikomi tol, kol apie situaciją nepraneš žurnalistai ar teisėsaugos pareigūnai.
Kunigas svarstė, ar dvasininkui, kuris kreipiasi pagalbos į vyresnybę, būtų pasiūlyta konkreti kryptis, specialistų kontaktai ir aiški pagalbos sistema. Jis taip pat klausė, kas už tokias paslaugas mokėtų, jei dalį savo asmeninių lėšų kunigai skiria bažnyčios remontui.
Pasak R. Baltrušaičio, viešas dviejų pedofilija kaltinamų kunigų pavardžių ir paties fakto paskelbimas kai kuriems dvasininkams gali stipriai paveikti jų kunigišką savivertę. Tokiais atvejais gali kilti klausimų, ką jie veikia šioje bendruomenėje, kaip toliau dirbti ir būti tarp žmonių, kai net išeiti į gatvę su kunigiškais drabužiais tampa nejauku.
Jis kaip vieną iš galimų sprendimų paminėjo savitarpio pagalbos grupes, kurias turi kitų sričių specialistai, pavyzdžiui, mokytojai.
Kunigas pabrėžė nesakantis, kad ganytojui dvasininkas visiškai nerūpi. Vis dėlto, jo manymu, padėtų ramus pokalbis be vertinimo, sprendimų, moralizavimo ir priekaištų – atviras tėvo ir sūnaus arba vyresnio ir jaunesnio brolio dialogas, kuriam skiriama pakankamai laiko ir neskubama žvilgčioti į laikrodį.
R. Baltrušaitis rašė, kad tai galėtų būti paprastas kavos puodelis kartą per metus, leidžiantis sustoti, apmąstyti situaciją, tikėti ir pasitikėti. Toks pokalbis, jo teigimu, neturėtų vykti prabėgomis, koridoriuje ar jubiliejaus šventės šurmulyje.
Jis ragino klausimą „ką nuveikei?“ keisti klausimu „kaip tu gyveni ir jautiesi?“. Kunigo teigimu, tokią kultūrą bendruomenė turi kurti pati, nes stebuklinga pagalba iš dangaus nenusileis.
