Lietuvą sukrėtė žinia apie du seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš vaikus kaltinamus kunigus. Vėl pradėta diskutuoti, kodėl panašių atvejų ne kartą nustatyta būtent Katalikų bažnyčioje. Kai kurie žmonės tai sieja su dvasininkams privalomu celibatu, tačiau psichologė ir psichoterapeutė Aušra Norė tokį aiškinimą vadina klaidingu.
Specialistės teigimu, celibatas pats savaime nesukelia seksualinio potraukio vaikams. Daug svarbiau įvertinti aplinką, kurioje vienas žmogus turi ypatingą autoritetą, galią ir bendruomenės pasitikėjimą, o įtartini signalai ilgą laiką gali būti ignoruojami arba neigiami.
Celibatas nėra pedofilijos priežastis
A. Norė pabrėžia, kad pirmiausia būtina atskirti celibatą nuo seksualinio smurto prieš vaikus. Celibatas reiškia susilaikymą nuo seksualinių santykių, tačiau dėl jo savaime neatsiranda potraukis vaikams.
Pasak psichologės, tam tikromis aplinkybėmis celibatas, kartu su individualiu žmogaus pažeidžiamumu ir konkrečios institucijos ypatumais, gali būti laikomas vienu iš rizikos veiksnių. Vis dėlto jis nėra nusikaltimo priežastis.
Specialistė taip pat atmeta mintį, kad seksualinių santykių neturintis žmogus dėl to imtų išnaudoti vaikus. Toks aiškinimas esą sudarytų klaidingą įspūdį, jog nepatenkintas seksualinis poreikis nukreipiamas į vaikus. Tačiau seksualinė prievarta nėra vien seksualinės iškrovos siekis – tai sudėtingas reiškinys, susijęs ir su psichologine branda, impulsų kontrole, ribų nepaisymu, turima galia bei aplinkos reakcija.
Ilgai trunkančius nusikaltimus slepia ne tik smurtautojas
A. Norė atkreipia dėmesį, kad vaikų seksualinis išnaudojimas neretai tęsiasi metų metus. Tai reiškia, kad tokiai situacijai išlikti neužtenka vien smurtautojo ir nukentėjusio vaiko santykio – svarbų vaidmenį atlieka ir aplinka.
Tokiais atvejais reikšmingi tampa galios santykiai, autoritetas, pasitikėjimas, vaiko priklausomybė nuo suaugusiojo ir bendruomenės reakcija į netinkamo elgesio požymius. Psichologė teigia, kad čia reikėtų kalbėti apie svarbesnį reiškinį nei celibatas – slaptumo sindromą.
Įtarimų sulaukęs kunigas aplinkiniams dažnai būna žinomas kaip gerbiamas, paslaugus ir patikimas žmogus. Dėl to bendruomenei gali būti sunku suderinti ankstesnį jo įvaizdį su galimu nusikalstamu elgesiu.
Žmonės gali manyti, kad gerbiamas ir gerai pažįstamas žmogus taip pasielgti negalėjo. Todėl nerimą keliantys signalai kartais pateisinami, nepastebimi arba apskritai neigiami. A. Norė pabrėžia, kad tokia reakcija būdinga ne tik religinėms bendruomenėms – panašiai gali būti vertinami seksualinio smurto atvejai šeimoje ar kitoje artimoje aplinkoje.
Kunigo autoritetas gali suteikti ir priėjimą prie vaikų
Psichoterapeutė ragina nedaryti išvados, kad kunigai savaime yra labiau linkę seksualiai išnaudoti vaikus. Jos teigimu, būtina atskirti du klausimus: kas paskatina konkretų žmogų nusikalsti ir kodėl tam tikroje aplinkoje nusikaltimai gali ilgai likti neatskleisti.
Religinėje bendruomenėje dvasininkas paprastai turi autoritetą, žmonių pasitikėjimą ir galimybę prieiti prie vaikų, nes laikomas patikimu bei gerbiamu asmeniu. Hierarchinė struktūra, institucijos uždarumas, paslapties kultūra ir siekis apsaugoti jos reputaciją gali sudaryti sąlygas nusikaltimams slėpti.
Vis dėlto pati slaptumo samprata religinėje aplinkoje nebūtinai yra žalinga. Pavyzdžiui, per išpažintį žmogui svarbu jaustis saugiam ir žinoti, kad jo paslaptys nebus paviešintos. Problema kyla tuomet, kai tokia kultūra pasitelkiama nusikalstamiems veiksmams nuslėpti.
Taigi autoritetas, galia ir pasitikėjimas nesukuria seksualinio potraukio vaikams, tačiau gali sudaryti palankesnes sąlygas nusikaltimams įvykti ir trukdyti juos laiku atskleisti.
