Kiekvienas vardas slepia savitą istoriją. Ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia susipažinti su Alytaus gyventojais, kurių vardai reti, prasmingi ir neatsiejami nuo jų asmeninių patirčių.
Alytiškė Žeimantė Lopetaitė pasakoja, kad dėl savo vardo dažnai sulaukia aplinkinių reakcijų. Kartą įsėdusi į taksi išgirdo vairuotojo klausimą, ar jis teisingai perskaitė jos vardą. Vyras prisipažino tokio vardo dar negirdėjęs ir net įtraukė jį į savo renkamą retų vardų sąrašą.
Žeimantė sako, kad panašių situacijų pasitaiko neretai: žmonės jos vardą dažnai paprašo pakartoti, manydami, jog pirmą kartą jį galėjo ne taip išgirsti. Dėl to vardas ne kartą tampa natūralia pokalbio pradžia.
Vardą dukrai išrinko tėtis
Žeimantės vardą pasirinko jos tėtis. Mama buvo numačiusi kitus variantus – Viltę arba Smiltę, tačiau likus kelioms savaitėms iki dukros gimimo tėtis laikraščio „Kauno diena“ vardadienių skiltyje perskaitė vardą Žeimantė. Jis jam taip patiko, kad vyras nusprendė: dukrai labiau tiks nė vienas kitas vardas.
Žeimantė – lietuviškas dvikamienis vardas. Jo dalis „žei-“ siejama su žodžiais „žeisti“ ir „skaudinti“, o „mant-“ gali būti siejama su žodžiu „mantus“, reiškiančiu „sumanus“, arba su „manta“, reiškiančia turtą.
Vaikystėje Žeimantė juokaudavo, kad vardas atspindi jos ambicijas. Nuo mažens ji svajojo tapti profesore ir būti protingesnė už brolius bei seses, todėl šeimoje vardas juokais buvo aiškinamas kaip reiškiantis gebėjimą „skaudinti kitus savo protu“.
Pačiai Žeimantei artima mintis, kad jos vardas jungia dvi savybes: stipresnę, aštresnę charakterio pusę ir sąsajas su sumanumu, išmintimi bei imlumu mokslui. Ji teigia niekada rimtai nesvarsčiusi apie kitą vardą – jai patinka išsiskirti, todėl jo retumas niekada nebuvo problema.
Maždaug dešimties metų ji pradėjo labiau domėtis savo vardu: internete ieškojo jo reikšmės ir bandė sužinoti, kiek Lietuvoje yra kitų Žeimančių. Tuomet pirmą kartą aiškiai suprato, kad vardas nėra dažnas. Žeimantės manymu, jis nepastebimai prisidėjo ir prie jos charakterio – nesutikdama bendravardžių, ji nuo mažens jautėsi šiek tiek išskirtinė, todėl šiandien nebijo būti savimi.
Morta yra antrasis, krikšto vardas, paveldėtas iš prosenelės. Nors oficialiuose dokumentuose ji įrašyta tik kaip Žeimantė, šis vardas jai taip pat labai gražus. Jai patinka ir abiejų vardų skambesys – Žeimantė Morta.
Vardą tekdavo pataisyti ne kartą
Mokykloje neįprastas vardas padėdavo Žeimantę prisiminti, tačiau mokytojai jį neretai supainiodavo. Ji buvo pavadinta ir Deimante, ir Žymante, ir net Živile. Vis dėlto kaskart pataisius bei aiškiai ištarus savo vardą, jis ilgam įstrigdavo aplinkinių atmintyje.
Ilgainiui Žeimantė į tokias klaidas pradėjo žiūrėti su humoru. Ji pripažįsta, kad retas vardas turi ir nedidelę „kainą“ – kartais jį tenka pakartoti kelis kartus.
Alytus jai reiškia namus
Žeimantė mokėsi Dainavos progimnazijoje, o vėliau baigė Jotvingių gimnaziją. Abi mokyklas ji prisimena šiltai dėl aplinkos, mokytojų, sutiktų žmonių ir artimų draugysčių. Dabartiniam studijų pasirinkimui ypač didelę įtaką padarė kalbų mokytojos.
Nuo vaikystės Žeimantė domėjosi kalbomis, mėgo jas mokytis ir per jas atrasti kitokį požiūrį į pasaulį. Dainavos progimnazijoje ir Jotvingių gimnazijoje ją mokiusios pedagogės skatino, palaikė ir daug ko išmokė.
Daug metų ji lankė Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblį „Tarškutis“. Į kolektyvą ją pakvietė vadovė Justina, pasiūliusi ateiti pabandyti. Pirmasis apsilankymas tapo ilgamečio dalyvavimo pradžia.
Žeimantei tautiniai šokiai yra ypač artimi ir gražūs. Jos teigimu, šokis taip pat labai stiprina pasitikėjimą savimi. Nors dabar ji nebešoka, kartais pasiilgsta scenos ir jausmo, kai prieš didelę minią gali suktis pagal muziką.
„Tarškutis“ jai suteikė ne tik šokio patirties. Ansamblis išugdė stiprų bendruomeniškumo jausmą ir padovanojo brangių draugysčių. Žeimantė iki šiol prisimena koncertus ir ypač mėgo vilkėti tautinį kostiumą. Užlipus ant scenos, pasak jos, aplinka tarsi išnykdavo – likdavo tik muzika, šokis ir šypsena, o nuovargis bei skaudančios kojos būdavo pamirštami.
„Tarškutyje“ ji buvo vienintelė Žeimantė, tačiau tarp kolektyvo narių dėl to nesijautė išskirtinė – visus siejo didelės bendruomenės jausmas.
Alytus Žeimantei pirmiausia yra namai. Čia ji užaugo, todėl net gyvendama kitur, vykdama aplankyti šeimos sako važiuojanti namo. Labiausiai su miestu ji sieja gamtą, žalumą, ramybę ir pasivaikščiojimus.
Vaikystę ji praleido šalia Jaunimo parko, todėl prisiminimuose liko žaidimai kieme ir parke bei laikas gamtoje. Paauglystėje ji dažniau lankydavosi miesto centre ir mėgo vaikščioti pėsčiųjų taku prie Nemuno. Alytus, jos manymu, išmokė vertinti ramybę, gamtą ir pažįstamas vietas.
Grįžimo į Alytų galimybės neatmeta
Studijuodama Kauno technologijos universitete Žeimantė dažnai ilgisi gimtojo miesto. Alytuje gyvena jos šeima, todėl atsiradus daugiau laisvo laiko ji stengiasi ją aplankyti. Kartu ji pasiilgsta ir paties miesto – mažesnio šurmulio, pažįstamų veidų bei vietų.
Žeimantė sako, kad galima priprasti prie kito miesto, tačiau gimtasis vis tiek išlieka tas, į kurį norisi sugrįžti. Ji džiaugiasi esanti kilusi iš Alytaus ir neslepia, kad šiuo faktu jai malonu pasidalyti. Miestas yra jos istorijos dalis, todėl tapo ir tapatybės dalimi.
Konkrečių ateities planų ji kol kas neturi. Šiemet daugiausia dėmesio skiria mokslams ir bakalauro darbui, todėl neskuba spręsti dėl tolesnių žingsnių. Vis dėlto galimybės ateityje grįžti į Alytų neatmeta. Net jei gyvenimas nuvestų kitur, ryšys su gimtuoju miestu, jos manymu, niekur nedingtų.
