Žiemą spygliuočiai dažnai nukenčia ne tiek nuo šalčio, kiek nuo ryškios saulės, šalto vėjo ir drėgmės trūkumo. Kai dirva sušąla, šaknys beveik negali imti vandens, o paviršinė danga – lapija ar adatos – vis tiek išgarina drėgmę. Dėl to atsiranda vadinamasis žiemos išsausėjimas: spygliukai pagelsta, pajuosta ir gali nukristi. Pažeidimai ypač matomi pietinėje ir pietvakarinėje pusėse. Teisinga apsauga padeda šį rizikos lygį sumažinti.
Kuriuos augalus dengti pirmiausia
Labiausiai pažeidžiami jauni augalai – per pirmuosius 1–3 metus po pasodinimo: jų šaknų sistema dar silpna ir negali pilnai aprūpinti spygliukų drėgme, kai žemė būna sušalusi. Taip pat rizikingi jautresni rūšys: tujos, kai kurie kadagio veislių atstovai, kanados eglė, kiparisovikas.
Stambiašakės, gerai įsišaknijusios pušys ir eglės įprastai žiemą tvarkosi be papildomos dangos. Žemai augantys kadagiai, kurie žiemoja po sniego danga, dažnai taip pat išsiverčia be apsaugos. Tačiau jeigu spygliuočiai stovi atviroje, saulėtoje vietoje, ypač pietinėje ar pietvakarinėje pusėje, jie gali nukentėti nuo žiemos išsausėjimo. Sunkios priemolio dirvos su vandens stovėjimu kelia kitą problemą, todėl svarbu užtikrinti gerą drenažą, o ne vien tik užtemdyti viršūnes.
Kada įrengti apsaugą
Apsaugą nuo saulės ir vėjo geriausia paruošti iš anksto, iki stiprių šalnų ir dirvos užšalimo. Tai ypač aktualu jaunoms tujom, kadagiams ir kitiems jautriems augalams, augantiems atvirose vietose.
Patogu rudenį pastatyti karkasą ar atramas, o užtemdymo medžiagą pritvirtinti prieš prasidedant nepalankiam žiemos periodui. Laukti iki vasario pabaigos ne visada saugu, nes saulės nudegimai gali atsirasti ir viduryje žiemos.
Svarbiausia – nenaudoti sandarių apklotų ir neužkemšti oro cirkuliacijos. Tinkamai įrengtas užtemdymo ekranas su ventiliacija gali likti per pačią rizikingiausią žiemos dalį.
Kokias medžiagas naudoti
Užduotis – išsklaidyti šviesą ir apsaugoti nuo atspindėtų spindulių, bet neuždaryti oro prieigos.
- Prisiklojimo tinklelis (pritemdomoji tinklė). Mažina ryškios žiemos saulės poveikį ir praleidžia orą. Rinkitės tinklelį su vidutiniu užtemdymu pagal vietos sąlygas. Geriau tempkite medžiagą ant karkaso pietinėje ar pietvakarinėje pusėje, o ne tiesiai ant lajos. Nereikia susluoksniuoti tinklo 2–3 sluoksniais be būtinybės – per didelis užtemdymas taip pat nepageidautinas.
- Džiuto maišelis. Oro pralaidus audinys, suteikiantis šešėlį. Dažnai naudojamas dviejuose sluoksniuose. Verčiau taikyti kartu su karkasu, kad audinys nelimptų prie adatų.
- Netekstilės medžiagos (agroplėvelė). Agrovata gali būti laikina apsauga, tačiau svarbu atsižvelgti į jos tankį, šviesos praleidimą ir oro pralaidumą. Nereikėtų tvirtai apvynioti aplink spygliukus ar palikti medžiagą prispaustą prie adatų. Patikimiau statyti karkasą, paliekant pakankamai vietos ventiliacijai ir sklaidytai šviesai.
Ko vengti:
- Polietileno plėvelės: po ja kaupiasi drėgmė, ir spygliukai pradeda gesti.
- Tankių tamsių audinių: jie įkaista saulėje ir gali sustiprinti nudegimus.
Praktiški patarimai
- Šiek tiek sutraukite šakas prieš žiemą, jei laja plati ir gali nukentėti nuo sunkaus šlapio sniego. Naudokite minkštą virvę, džiuto juostą ar specialią sodo tinklelį. Nekirskite ar netempkite per stipriai – nepažeiskite ūglių ir nelikite deformavę lajos. Šis būdas sumažina šakų lūžimo riziką, bet nepakeičia apsaugos nuo žiemos saulės. Nenaudokite vielos ar valų – jie gali sužaloti augalą.
- Naudokite karkasą, jei norite patikimai apsaugoti formą. Palikite 10–15 cm tarpą tarp karkaso ir lajos, o apačioje ir viršuje padarykite vėdinimo angas oro cirkuliacijai.
- Nenuimkite sniego nuo šaknų zonos be reikalo. Sniegas apsaugo šaknis nuo stipraus užšalimo ir temperatūros svyravimų. Todėl specialiai nevalykite ar neįtampinkite sniego aplink augalus tam, kad sumažintumėte šviesos atspindį. Jei reikia saugoti lają nuo ryškios saulės, geriau pastatyti užtemdymo ekraną. Sunkius šlapio sniego sluoksnius nuo šakų galima atsargiai nuvibruoti, kad neatsirastų lūžių.
- Nuimkite dangą pavasarį, kai praeis stipriausi šalčiai, dirva ima atitirpti ir šaknys sugebės palaipsniui atnaujinti vandens įsisavinimą. Nereikia griežtai vadovautis taisykle „giliau nei kastuvo mente“, terminai priklauso nuo oro sąlygų ir augalo būklės. Dangą geriausia šalinant daryti pamažu, pageidautina apsiniaukusią dieną, kad spygliukai nebūtų staiga veikiami ryškios saulės.
Ką padaryti dar rudenį
Uždangymas yra tik dalis apsaugos. Rudenį spygliuočiams naudingas drėkinimas prieš žiemą, ypač jeigu ilgą laiką nebuvo kritulių. Vandens kiekis priklauso nuo augalo dydžio ir amžiaus, dirvos tipo ir jos drėgmės lygio. Todėl universalios normos 30–40 arba 50–60 litrų netinka kiekvienam atvejui. Svarbu, kad šaknų zona būtų pakankamai drėgna iki sušalimo, bet be vandens stagnacijos. Jeigu rudenį buvo daug lietaus ir dirva drėgna, papildomas laistymas nereikalingas. Tai padeda sumažinti riziką vadinamajai „fiziologinei sausrai” žiemą.
Kitas kartais minimas sprendimas – antidesikantai (antitranspirantai). Tai preparatai, kurie formuoja ploną plėvelę ant adatų ir turėtų mažinti drėgmės išgaravimą. Tačiau jų veikimas žiemos išsausėjimo atžvilgiu ne visada patikimai patvirtintas: vieni preparatai greitai praranda apsaugines savybes, kiti gali trukdyti normaliai dujų apykaitai. Todėl vien tik jais pasikliauti nerekomenduojama. Patikimesni sprendimai – tinkamas rudeninis laistymas, mulčiavimas ir apsauga nuo saulės bei vėjo.
