Anykščių regioninio parko specialistai pastebi, kad nors kregždės Lietuvoje dar aktyviai gaudo vabzdžius, jų elgesys jau signalizuoja apie artėjančius pokyčius. Rugpjūtį šie paukščiai vis dažniau buriasi į dideles sankaupas, nes pradeda ruoštis ilgai kelionei į žiemavietes.
Dideli būriai – artėjančios migracijos ženklas
Kregždės Lietuvos tautosakoje nuo seno laikytos ypatingais paukščiais. Tikėta, kad namus, kurių pastogėje jos įsikuria, aplenks gaisras ir žaibas. Kregždžių atvaizdų galima rasti lietuvių tautiniuose ornamentuose, ant medinių kryžių ir stogastulpių – tai rodo, kad mūsų protėviai šiuos sparnuočius itin gerbė.
Pagal kregždžių skrydį senoliai taip pat spręsdavo apie orus: jei paukščiai skraidydavo pažeme, laukdavo lietaus, o aukštai danguje nardantys sparnuočiai pranašaudavo gerą orą.
Vos apie 17–20 gramų sveriančios kregždės yra puikiai prisitaikiusios gyventi ore. Ilgi ir siauri sparnai, manevruoti padedanti uodega bei plati burna leidžia joms skrydžio metu gaudyti vabzdžius. Šie paukščiai turi stiprius krūtinės raumenis, greitą medžiagų apykaitą ir glotnias plunksnas, kurios sumažina oro pasipriešinimą. Jų kojos nedidelės, nes didžiąją gyvenimo dalį kregždės praleidžia skraidydamos.
Artėjant migracijai, paukščiai telkiasi į gausius būrius, o nakvynei renkasi vandens telkinių pakraščių nendrynus ir karklynus. Vienoje vietoje tuo metu gali susiburti daugybė kregždžių. Vėliau jų laukia tūkstančius kilometrų siekianti kelionė – migracijos metu jos per 50–60 valandų gali nesustodamos perskristi Sacharos dykumą.
Nors kregždės iškeliauja toli, pavasarį jos dažnai sugrįžta į tas pačias perėjimo vietas. Kai kurios apsistoja toje pačioje sodyboje ar net grįžta į ankstesniais metais naudotą lizdą.
Todėl ant elektros laidų ar nendrynuose susispietusios kregždės nėra atsitiktinis vaizdas. Tai vienas ryškiausių vasaros pabaigos ženklų ir priminimas apie netrukus prasidėsiančią rudens migraciją.
