Ryškiomis geltonomis ir juodomis juostomis išmargintas paprastasis vapsvavoris gali atrodyti grėsmingai. Tačiau Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistai patikina, kad žmogui šis voras nepavojingas, ir paaiškina, kodėl Lietuvoje jis pastebimas vis dažniau.
Rugpjūtį vapsvavorių galima sutikti pievose, pakelėse ir pamiškėse. Pastaraisiais metais jų mūsų šalyje stebima vis daugiau.
Žmogui grėsmės nekelia
Paprastasis vapsvavoris (Argiope bruennichi) išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir savitu gyvenimo ciklu. Šiuo metu ryškiaspalvės patelės rezga didelius gaudomuosius tinklus, gaudo vabzdžius ir ruošiasi netrukus prasidėsiančiam poravimosi sezonui.
Vapsvavoris turi nuodų, kuriais paralyžiuoja grobį, tačiau žmogui jie nepavojingi. Paprastai šis voras kontakto vengia, o pajutęs grėsmę dažniau slepiasi nei puola. Įkąsti jis gali tik būdamas prispaustas, tačiau toks įkandimas žmogui didesnio pavojaus nekelia.
Kaip jį atpažinti?
Rugpjūčio pirmoji pusė – tinkamas metas pastebėti suaugusias vapsvavorio pateles. Jos gyvena saulėtose, šiltose vietose, kur auga žolė, ir ten audžia didelius tinklus.
Patelės pilvelį puošia geltonos, baltos ir juodos juostos. Jos užauga iki 15–18 mm, o patinai būna kelis kartus mažesni. Tinklus mezga tik patelės. Juose dažnai galima pamatyti būdingą zigzaginę šilko juostą, kuri suteikia tinklui tvirtumo.
Į vapsvavorių tinklus dažniausiai patenka žiogai, skėriai ir kiti vabzdžiai. Suleidę grobiui nuodų, vorai jį paralyžiuoja, pradeda skaidyti minkštuosius audinius, o vėliau išsiurbia.
Po poravimosi patinas gali tapti grobiu
Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį vapsvavorių gyvenime prasideda poravimosi etapas. Nedideli patinai tuo metu ieško subrendusių patelių, tačiau neretai po poravimosi patys tampa jų grobiu.
Suvirškinusi patiną, patelė gauna papildomų baltymų ir mikroelementų. Tai jai leidžia subrandinti daugiau ir gyvybingesnių kiaušinėlių. Apvaisinta patelė suformuoja kokonus, kuriuose jauni voriukai peržiemoja. Savarankiškai jie pradeda gyventi tik pavasarį.
Į Lietuvą atkeliavo XX amžiaus viduryje
Paprastasis vapsvavoris XX amžiaus viduryje iš Madeiros ir Kanarų salų pradėjo plisti į pietinę Europą. Lietuvoje ši rūšis pirmą kartą aptikta 2002 metais.
Dabar vapsvavoris paplitęs didelėje Europos dalyje, taip pat kai kuriose Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijose. Lietuvoje pastaraisiais metais šių vorų stebima vis daugiau.
Pajutęs pavojų vapsvavoris pirmiausia ima judinti tinklą. Jei tai nepadeda, jis suglaudžia kojas, nukrenta ant žemės ir pasislepia žolėje.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijoje saugomos 158 vorų rūšys, tarp jų – ir paprastasis vapsvavoris.
Informacija ir įdomybėmis „Facebook“ dalijosi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Įrašą parengė Kazimieras Martinaitis / Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
