2024 metais Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijai pradėjusi vadovauti Rasa Mašurinienė neskubėjo imtis pertvarkų. Į stiprią mokyklą atėjusi direktorė pirmiausia siekė ją pažinti, suprasti bendruomenę ir įvertinti, ką iš tiesų verta keisti. Jos įsitikinimu, tokio nuoseklumo trūksta ir Lietuvos švietimo sistemai – joje reikėtų mažiau nuolatinių reformų, daugiau pasitikėjimo mokyklomis bei laiko jau priimtų sprendimų rezultatams įvertinti.
R. Mašurinienė į „Vaivorykštės“ gimnaziją atsinešė didelę vadovavimo patirtį: penkiolika metų dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o dar aštuonerius metus vadovavo Klaipėdos „Varpo“ gimnazijai.
Ji teigia, kad į naują mokyklą atėjo jau pasikeitusi pati – turėdama daugiau patirties, mažiau poreikio kažką įrodinėti ir aiškesnį supratimą, jog vadovas neprivalo visko atlikti pats. Svarbiausia, pasak direktorės, suburti organizaciją, kurioje žmonės žinotų kryptį, prisiimtų atsakomybę ir matytų savo darbo prasmę.
Dėl to pradžioje ji daugiausia stebėjo, bendravo su mokytojais, mokiniais ir jų tėvais, konsultavosi su vadybos komanda bei nagrinėjo duomenis.
R. Mašurinienės vertinimu, viena dažniausių naujų vadovų klaidų – į organizaciją atsinešti paruoštus atsakymus dar neišgirdus tikrųjų klausimų. Vadovui svarbu atskirti tai, kas trukdo mokyklai augti, nuo to, kas tiesiog neatitinka jo įpročių. Pokyčių reikia tada, kai esama tvarka nepadeda mokiniui tobulėti, stabdo darbuotojus ar neduoda rezultatų. Tai, kas veikia ir kuo bendruomenė pagrįstai didžiuojasi, anot jos, reikėtų ne panaikinti, o sustiprinti.
Skaičiai svarbūs tik tada, kai po jų imamasi veiksmų
Spręsdama, kur reikalingi pokyčiai, gimnazija vertina individualią mokinių pažangą, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų ir valstybinių brandos egzaminų rezultatus, lankomumą, klasių pasiekimų skirtumus, pamokų stebėseną bei mokinių ir tėvų atsiliepimus.
Direktorė nurodo, kad 2026 metais visų gimnazijos valstybinių brandos egzaminų rezultatų vidurkiai viršijo Lietuvos vidurkį. Vis dėlto, jos teigimu, vien rezultatų fiksuoti nepakanka.
Duomenys turi padėti atsakyti, ką mokykla nuo kitos dienos darys kitaip. Pastebėjus didesnius skirtumus tarp rezultatų ar konkrečios klasės sunkumus, nelaukiama mokslo metų pabaigos: aiškinamasi, kas juos lemia, stebimos pamokos, kalbamasi su mokytojais ir mokiniais, ieškoma sprendimų.
Tokiu būdu gimnazijoje sustiprinta individualios pažangos stebėsena, daugiau dėmesio skiriama gabių mokinių atpažinimui. R. Mašurinienė pabrėžia, kad mokykla turi laiku pastebėti tiek pagalbos reikalingą vaiką, tiek tą, kuris gali pasiekti daugiau. Viena naujų ugdymo krypčių – universitetinė STEAM klasė.
STEAM klasėje žinios išbandomos ne vien teoriškai
Gimnazija bendradarbiauja su universitetais, rengia mokinių veiklas aukštosiose mokyklose, organizuoja tiriamuosius darbus, konsultacijas su dėstytojais ir dalyvauja „Ateities inžinerijos“ veiklose.
Direktorė siekė, kad STEAM gimnazijoje netaptų tik gražiu strateginio plano terminu ar keliomis pavienėmis veiklomis per metus. Mokiniams, jos manymu, svarbu praktiškai patirti, ką reiškia tyrinėti, kurti, spręsti problemas, dirbti laboratorijoje ir suprasti, kur pritaikomos mokykloje įgytos žinios. Ugdymas turėtų judėti nuo temos išmokimo prie klausimo, ką mokinys su tomis žiniomis gali nuveikti. Jei mokykla vaiką rengia tik kontroliniam darbui, ji, R. Mašurinienės teigimu, ruošia jį vakarykščiam pasauliui.
Vis dėlto naujos programos ir galimybės yra tik viena ugdymo kokybės dalis. Ne mažiau reikšminga tai, kaip dirba mokyklos darbuotojai ir kaip jie suvokia savo atsakomybę už rezultatus.
Pasitikėjimas mokytoju neatsiejamas nuo atsakomybės
R. Mašurinienė mokytojams nori suteikti profesinės laisvės. Vadovas, jos įsitikinimu, neturėtų nurodinėti, kaip turi atrodyti kiekviena pamokos minutė, tačiau laisvė negali būti atskirta nuo atsakomybės už pasiektą rezultatą.
Už mokymosi rezultatus, direktorės teigimu, negali būti atsakingas tik mokytojas. Jis sudaro sąlygas, padeda, aiškina, motyvuoja ir nurodo kryptį, tačiau mokinys taip pat turi suprasti, kad jo pastangos bei pasirinkimai tiesiogiai veikia pasiekimus. Rezultatą kartu lemia mokytojo profesionalumas, mokinio pastangos, šeimos palaikymas ir mokyklos gebėjimas susitarti, kas jai svarbiausia.
Aiškios atsakomybės ribos reikalingos ir bendradarbiaujant su tėvais. Jų partnerystė mokyklai svarbi, tačiau pedagoginiai sprendimai turi likti mokytojo ir mokyklos atsakomybės srityje.
Pasak direktorės, kartais mėginama nuo mokinio nuimti atsakomybę už jo sprendimus, neatliktus darbus, elgesį ar rezultatus ir perkelti ją mokytojui arba mokyklai. Tačiau norint užauginti savarankišką žmogų, būtina leisti jam susidurti su savo pasirinkimų pasekmėmis.
Kartu reiklumas mokiniui neturėtų reikšti jo savijautos nepaisymo. Gimnazijoje tariamasi dėl mokymosi krūvio, atsiskaitymų planavimo ir pagalbos prieinamumo.
R. Mašurinienė pabrėžia, kad aukšti lūkesčiai savaime nėra blogis, tačiau jų negalima įgyvendinti emocinės sveikatos sąskaita. Mokykloje ne visada turi būti lengva – svarbu, kad joje būtų saugu ir gera, nors kartais tenka sunkiai dirbti, klysti, bandyti ir kartoti bandymus. Stipri mokykla turi suderinti aukštus reikalavimus su žmogiškumu, o atsakomybę – su pasitikėjimu.
Gimnazijai tenka spręsti ir problemas, kurių pati neįveiks
Dalis iššūkių, direktorės manymu, priklauso nuo pačių mokyklų pastangų: pamokų kokybės gerinimo, bendrų taisyklių, duomenų analizės ir partnerysčių paieškos. Tačiau kai kurioms problemoms būtini sprendimai už mokyklos ribų.
Tokius sunkumus ji mato ir „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Mokinių daugėja, todėl trūksta patalpų, o plečiant STEAM bei kitas veiklas reikia lankstesnių ir ugdymui pritaikytų erdvių. Nors dalis mokyklos aplinkos pastaraisiais metais atnaujinta, vadovas negali pats pastatyti trūkstamų kabinetų ar modernizuoti infrastruktūros, jei nėra tam reikalingo finansavimo. Be patalpų problemos, direktorė išskiria mokytojų trūkumą, didelius jų darbo krūvius ir nuolat besikeičiantį teisinį reguliavimą.
Didžiausia švietimo problema ji laiko sistemos nepastovumą. R. Mašurinienė norėtų daugiau pasitikėjimo mokykla ir jos vadovu, mažiau smulkmeniško reguliavimo bei aiškesnės atsakomybės už rezultatą. Jos teigimu, siekiant tapti geriausiais Europoje, švietimą reikėtų ne nuolat reformuoti, o nuosekliai auginti. Tam būtina ilgalaikė kryptis, skirta ne dvejiems metams ar laikotarpiui iki kitų rinkimų.
Direktorė taip pat pabrėžia, kad reikia stiprinti mokytojo profesiją ir suteikti daugiau veikimo erdvės mokyklų vadovams.
Jos manymu, galima sukurti puikias programas, platformas ir strategijas, tačiau galiausiai į klasę ateina mokytojas. Lietuva jau turi puikių pedagogų, stiprių mokyklų, gabių bei smalsių vaikų ir stiprių universitetų. Todėl dabar labiausiai trūksta nuoseklumo ir drąsos pasitikėti tais, kurie kasdien dirba su vaikais.
Galimybė vadovams mokytis vieniems iš kitų ir atvirai kalbėtis ne tik apie sėkmes buvo viena priežasčių, paskatinusių R. Mašurinienę prisijungti prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuoto Švietimo vadovų klubo.
Vadovo darbas, pasak jos, kartais būna sunkus ir vienišas, nes kai kurių sprendimų neįmanoma perduoti kitam – atsakomybė lieka pačiam vadovui. Todėl jai svarbi bendruomenė, kurioje galima aptarti ne tik sėkmės istorijas, bet ir nesėkmes, nepopuliarius sprendimus bei bendravimą su bendruomene krizės metu. Stiprus vadovas, jos teigimu, nėra tas, kuris turi visus atsakymus – tai žmogus, kuris ir toliau kelia klausimus.
Žmonėms, svarstantiems apie darbą švietimo srityje ar mokyklos vadovo kelią, R. Mašurinienė siūlo pirmiausia įsivertinti, ar jiems iš tiesų rūpi žmonės ir jų ateitis. Darbas mokykloje retai būna patogus ar lengvai nuspėjamas, tačiau jo prasmę galima greitai pajusti.
Šioje srityje būna dienų, kai kuriami nauji projektai, ir tokių, kai vienu metu tenka spręsti mokinio problemą, bendrauti su nepatenkintais tėvais, ieškoti mokytojo ir priimti nepopuliarų sprendimą. Vis dėlto darbo prasmė atsiskleidžia žmonėse. R. Mašurinienei vadovavimas nėra siekis palikti savo vardą – ji norėtų, kad po jos liktų stipresnė mokykla.
