Trauma klaipėdiečio Rapolo Micevičiaus gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, tačiau jo nesustabdė. Atradęs paralimpinį snieglenčių sportą, vyras po 32 metų pertraukos į paralimpines žaidynes sugrąžino Lietuvos trispalvę ir jose užėmė devintą vietą.
Vienas kritimas pakeitė viską
Šiandien R. Micevičiaus kasdienybė tebėra susijusi su sportu. Šiltuoju metų laiku Lietuvos pajūryje jis kaituoja ir moko to kitus, o žiemą kartu su sužadėtine Brigita Janiulyte bei šunimi D’Artanjanu vyksta į kalnus, kur jėgos aitvarą pakeičia snieglentė.
Vis dėlto jo gyvenimas aiškiai skirstomas į laiką iki traumos ir po jos. Prieš penkerius metus Rapolas turėjo karjerą, nuosavą būstą, automobilį ir aktyvų gyvenimo būdą.
2021 metų spalį jis, kaip įprastai, pasiėmė jėgos aitvarą ir pabandė atlikti sudėtingą triuką. Tačiau tądien vėjas buvo itin stiprus – iš maždaug dešimties metrų aukščio jis parbloškė vyrą ant žemės.
Rapolui lūžo koja dviejose vietose. Beveik metus jis praleido ligoninėje, tarp pilkų sienų, tikėdamasis, kad gyvenimas kada nors sugrįš į įprastas vėžes.
Sunkų etapą padėjo įveikti pokalbis ir veiksmas
Prisimindamas laiką po traumos, R. Micevičius pabrėžia atviro bendravimo svarbą. Jo teigimu, problemų įvardijimas garsiai padeda jas analizuoti, ieškoti sprendimų ir sutikti žmonių, galinčių suteikti pagalbą.
Rapolas stengėsi nesutelkti dėmesio vien į tai, kas nutiko blogo, o galvoti, ką galima padaryti, kad kita diena būtų geresnė. Jo įsitikinimu, sustingimas ir susitaikymas su situacija neturėtų užsitęsti, nes kuo ilgiau žmogus lieka vietoje, tuo sunkiau vėl pradėti judėti pirmyn.
Galiausiai jis nusprendė rinktis dalies kojos amputaciją, o ne dar ilgiau gydyti sužeistą galūnę. Medikai šiai minčiai iš karto nepritarė – konsiliumas pasidalijo į dvi stovyklas. Tačiau priėmus sprendimą prasidėjo naujas etapas: su protezu Rapolas atrado profesionalųjį sportą.
Protezas atvėrė kelią į paralimpinį sportą
Į paralimpinį sportą R. Micevičius pateko ne pagal iš anksto parengtą planą. Šiuo metu jis rungtyniauja snieglenčių kroso ir slalomo disciplinose.
Mintį išbandyti snieglenčių sportą pasiūlė artimas bičiulis. Iki tol pats Rapolas net nežinojo, kad egzistuoja tokia galimybė sportuoti su protezuota koja.
Pirmieji bandymai nebuvo lengvi, tačiau sportininkas pamatė, kad gali tobulėti. Ilgainiui jis savo jėgas ir kasdienybę ėmė dėlioti taip, kad snieglenčių sportas taptų jo darbu bei karjera.
Po 32 metų pertraukos R. Micevičius pateko į paralimpines žaidynes ir į jas sugrąžino Lietuvos trispalvę. Jis pripažįsta, kad šio pasiekimo reikšmę suvokė ne iš karto.
Iš pradžių sportą Rapolas vertino kaip asmeninį projektą – jam buvo svarbiausia rasti būdą toliau būti laimingam. Tik vėliau jis suprato, kad tapo Lietuvos atstovu, o tai yra gerokai didesnė istorija. Dabar sportininkui vis svarbiau ne tik asmeninis progresas, bet ir tai, kaip kuo geriau atstovauti savo šaliai.
Milano-Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse Rapolas įveikė sudėtingą trasą aukščiausio lygio varžybose. Nors galutinis rezultatas, jo manymu, galėjo būti geresnis, devinta vieta nesumažino džiaugsmo dėl įveikto išbandymo.
Prieš ketverius metus kai kurių trasų jis dar neįveikdavo, o šįkart susidorojo su sudėtinga paralimpine trasa. Sportininkas mano, kad norint gerai jaustis ateinančius ketverius metus būtų reikėję užimti aštuntą vietą. Dabar jis ketina susitelkti į pasirengimą, tikisi gauti finansavimą ir siekti aukštesnio rezultato.
Rapolo istorija pasiekė kino ekranus
Šių metų gegužę kino teatruose pasirodė dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“, sukurtas pagal R. Micevičiaus gyvenimo istoriją. Pagrindiniu filmo rėmėju tapo Lietuvos paralimpinio komiteto mecenatė „Bitė Lietuva“.
Bendrovė paralimpinį sportą remia ne tik prisidėdama prie šio filmo. Skaitmeninių paslaugų bendrovė taip pat padeda sportininkams rengtis aukščiausio lygio varžyboms, rūpinasi jų psichologine gerove ir prisideda prie paralimpinio sporto matomumo.
Pasiūlymų jo istoriją perkelti į filmą ar knygą Rapolas buvo sulaukęs ir anksčiau, tačiau manė, kad tinkamas laikas dar neatėjo. Jis norėjo pirmiausia pats daugiau nuveikti, kad pasakojimas būtų ne vien apie rezultatus, bet ir turėtų įkvepiančią istoriją.
Filmo kūrėjai R. Micevičiui paaiškino, kad siekia atskleisti pirmiausia žmogų, o ne jo pasiekimus. Tai pakeitė filmo kryptį.
Filmavimas truko apie metus. Juostoje užfiksuota Rapolo kasdienybė Lietuvos pajūryje, pasirengimas žaidynėms Italijoje ir dvi svarbiausios jo gyvenimo moterys – sužadėtinė Brigita bei mama Irena. Ji sūnų palaikė ne tik būdama šalia ir sakydama padrąsinančius žodžius, bet ir melsdamasi.
Artimųjų palaikymas, pasak Rapolo, yra neatsiejama jo kasdienybės dalis. Brigita jam pirmiausia yra komandos narė.
Jiedu gyvena kaip komanda, besirūpinanti vienas kitu. Pasitikėjimas, tarpusavio palaikymas ir meilė, anot R. Micevičiaus, leidžia kartu nuveikti gerokai daugiau nei po vieną.
Po traumos pasikeitė ne tik Rapolo gyvenimas, bet ir jo siekiai. Dabar jis galvoja ne vien apie tai, kiek dar gali pasiekti pats, bet ir apie tai, kaip kuo geriau atstovauti Lietuvai.
