Penktadienį žinomas advokatas Vytautas Zelianka pranešė, kad mirė jo sūnus Jurgis, neseniai atšventęs 29-ąjį gimtadienį. Vėliau jis viešai pasidalijo skaudžiais prisiminimais apie sudėtingą sūnaus gyvenimą ir kreipėsi į kitus tėvus.
Netekties skausmą išvydo šimtai tūkstančių žmonių
Vytautas Zelianka rašė, kad nėra nei psichologas, nei sociologas, nei gydytojas, tačiau yra trijų suaugusių vaikų tėvas. Savo skausmu jis iš pradžių norėjo pasidalyti tik su artimais draugais socialiniame tinkle „Facebook“, bet netyčia paliko viešą įrašo matomumą.
Dėl to jo tekstas pasiekė beveik 900 tūkstančių žmonių. Advokatas teigė sulaukęs tūkstančių viešų ir privačių žinučių, už kurias visiems padėkoti asmeniškai negali.
Pasak jo, žmona Vilija paragino išnaudoti susidomėjimą ir papasakoti apie Jurgio patirtį, kad ši istorija galbūt padėtų bent vienam vaikui ar jo tėvams.
Jurgio gyvenimą lydėjo ligos ir atstūmimo jausmas
Vytautas sūnų apibūdino kaip nepaprastai protingą žmogų, nuo mažens besidomėjusį knygomis. Jurgis nuotykių literatūrą skaitė nuo ketverių ar penkerių metų, o pastaruoju metu su juo buvo galima rimtai kalbėtis apie neurobiologiją, filosofiją, psichologiją ir literatūrą.
Vaikystėje Jurgis sirgo įvairiomis ligomis, tarp jų – migrena. Nuo vėlyvos paauglystės jį lydėjo depresija. Mokykloje jis nemėgo, jo manymu, beprasmių muštynių, stumdymosi ir patyčių, tačiau pats tapo jų taikiniu. Vėliau jis pasakojo, kad dėl noro būti stipriosios grupės dalimi jį išdavė ir keli likę draugai.
Šeimoje atsiradus jaunesnei seseriai, o vėliau ir broliukui, Jurgis, kaip ir daugelis vyresnių vaikų, pasijuto atstumtas ir namuose. Advokatas svarstė, kad jo būdą iš dalies galėjo formuoti protas, vienišumas ir nepripažinimo jausmas.
Gydant depresiją Jurgiui buvo skiriami stiprūs vaistai. Jis pats aktyviai domėjosi farmakologija, diskutuodavo su gydytojais apie gydymo būdus ir kartais juos įtikindavo.
„Žaidžiama su mirtimi“
Vytautas teigė, kad sūnui papildomą spaudimą galėjo kelti ir jo paties profesinė sėkmė. Jurgis esą jautėsi vienišas, kitoks, nepriimtas ir manė turįs tapti visuomenėje sėkmingu „glamūriniu berniuku“. Todėl jis pasirinko opoziciją ir siekė būti geras visuomenės atstumtųjų pusėje.
Jurgis savarankiškai ieškojo būdų palengvinti ADHD simptomus. Šią diagnozę jis sau buvo nustatęs anksčiau, tačiau gydytojai ilgai nenorėjo jos pripažinti. Kai diagnozė galiausiai buvo patvirtinta, tai, pasak tėvo, dar labiau sustiprino Jurgio įsitikinimą, kad jis pats geriausiai supranta, kaip turėtų gydytis.
Advokatas rašė, kad sūnus eksperimentavo su psichotropiniais vaistais, raminamaisiais ir barbitūratais. Šiuos būdus jis nuolat tobulino, o vėliau paaiškėjo, kad buvo ieškoma vadinamosios „ribos“ – žaidžiama su mirtimi, tai vadinant profesionaliu požiūriu.
Vytauto teigimu, egzistuoja ištisos panašių jaunuolių bendruomenės su savo lyderiais ir pasekėjais. Dėl tokio elgesio žmogui gali labai susilpnėti atsakomybės prieš artimuosius jausmas, todėl kyla konfliktai, kartais itin aštrūs.
Advokatas pabrėžė, kad artimieji ne visada mato, jog toks elgesys gali būti atstūmimo ir nepripažinimo pasekmė. Todėl pyktį ir įsiūtį, jo manymu, reikėtų keisti pastangomis suprasti, mylėti ir padėti.
„Vaikai daug svarbiau už visus pasaulio profesinius pasiekimus“
Vytautas teigė, kad tokie žmonės, tarp jų ir jo sūnus, dažnai mano viską galintys įveikti patys. Tačiau jo nuostabusis Jurgis, nepaisant visų savo gabumų, pralaimėjo.
Tėvams jis patarė kurti tokį ryšį su vaikais, kad šie nesijaustų vieniši ir nesuprasti. Pasak advokato, vaikams svarbiausi ne pinigai, dovanos, drabužiai ar telefonai, o pripažinimas, leidimas būti savimi ir priėmimas tokiais, kokie jie yra.
Vytautas rašė, kad dėl Jurgio buvo atsisakęs teisėjo karjeros ir tapęs advokatu, nes tai suteikė daugiau galimybių finansuoti gydymą. Vis dėlto dabar jis klausia savęs, ar sūnui nebūtų labiau reikėję daugiau pokalbių ir dažniau girdėti žodžius „myliu“.
Jo įsitikinimu, tėvams būtina išreikšti besąlygišką meilę vaikui ir nebūti pernelyg susitelkusiems į save bei darbus. Jis pabrėžė, kad vaikai yra svarbesni už bet kokius profesinius pasiekimus, o suderinti šeimą ir karjerą pavyksta retai.
„Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, aš rinkčiausi daugiau ryšio su vaikais ir mažiau išorinių reikalų“, – rašė advokatas.
Įrašą jis baigė meilės ir amžino gedėjimo žodžiais sūnui Jurgiui.
