Nuodingų augalų galima rasti ne tik miškuose ar pievose – nemažai jų auginami soduose, kiemuose ir daržuose. Pavojingi gali būti dekoratyviniai augalai, gyvatvorės, laukinės žolės ar net tik tam tikros kasdienių daržovių dalys. Ypač budrios turėtų būti šeimos, kuriose auga maži vaikai arba laikomi naminiai gyvūnai.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lektorius Sigitas Juzėnas paaiškino, su kokiais augalais reikėtų elgtis atsargiai, kodėl lelijos katėms gali būti mirtinos ir kaip elgtis įtarus apsinuodijimą.
Nuodinga gali būti net įprasto augalo dalis
Vienas aiškiausių pavyzdžių – bulvė. Nors jos gumbai dažnai atsiduria ant mūsų stalo, kitos augalo dalys gali būti pavojingos.
Bulvių lapuose, stiebuose, daiguose, pažaliavusiuose gumbuose ir ypač vaisiuose – mažose, pomidorus primenančiose uogose – gali būti didesnė glikoalkaloidų, daugiausia solanino ir chaconino, koncentracija. S. Juzėnas pabrėžia, kad bulves žmonės saugiai vartoja todėl, jog išmoko naudoti tinkamą jų dalį.
Bulvių uogos vaikams gali pasirodyti panašios į mažus pomidorus, tačiau jos nevalgomos. Nors pomidorų vaisiai, kaip bulvių giminaičiai, sveikatai pavojaus nekelia, šių augalų dalys neturėtų būti painiojamos.
Apsinuodijimą gali sukelti ir žalios arba nepakankamai termiškai apdorotos daržinės pupelės. Jose esantis fitohemagliutininas – natūralus augalo apsauginis baltymas – gali sukelti ūmius negalavimus.
Dažniausiai po 1–3 valandų prasideda stiprus pykinimas ir vėmimas, vėliau gali atsirasti viduriavimas bei pilvo skausmai. Kad pupelės būtų saugios, jas prieš verdant reikėtų pamirkyti, o tada gerai išvirti. Aukšta temperatūra fitohemagliutininą suardo.
Ryškios kukmedžio uogos gali sudominti vaikus
S. Juzėnas pataria nuo mažens mokyti vaikus neragauti nepažįstamų augalų. Tačiau kol mažyliai aplinką tyrinėja viską dėdami į burną, pavojingų augalų geriausia jų aplinkoje apskritai nelaikyti.
Vienas iš tokių augalų – europinis kukmedis. Nors Lietuvoje gamtoje jis išnykęs, jis vis dar sodinamas parkuose ir privačiuose soduose, taip pat naudojamas visžalėms gyvatvorėms bei formuojamiems želdiniams.
Moteriški kukmedžiai formuoja ne įprastus kankorėžius, o sėklas, kurias dengia sultingas raudonas apysėklis. Ši ryški dalis gali patraukti vaikų dėmesį, tačiau pati sėkla ir kitos augalo dalys yra nuodingos. Kukmedžio medienoje, spygliuose ir žievėje kaupiasi alkaloidas taksinas.
Dėl to kukmedžių nerekomenduojama sodinti ten, kur žaidžia maži vaikai.
Gražūs žiedai slepia pavojingas medžiagas
Augalų nuodingumas gali priklausyti nuo sezono ir aplinkos sąlygų. Svogūniniai, gumbasvogūniai ir šakniastiebiais besidauginantys augalai dažnai nuo žolėdžių ginasi cheminėmis medžiagomis, todėl pavojingiausios jų dalys gali būti po žeme.
Tokiu augalu laikomas rudeninis vėlyvis. Dekoratyvūs rudenį žydintys augalai turi kolchicino, kuris veikia ląstelių dalijimąsi ir trikdo mikrovamzdelių funkciją. Nors ši medžiaga naudojama medicinoje ir biologiniuose tyrimuose, pats augalas nėra tinkamas vartoti. Apsinuodijimas gali būti sunkus ar mirtinas, pažeisti virškinamąjį traktą, sutrikdyti kraujotaką ir organų veiklą.
Senesniuose gėlynuose dažnai auga ir pakalnutės. Visos jų dalys nuodingos, tačiau vaikus ypač gali patraukti vėliau susiformuojančios gelsvai raudonos uogos. Pakalnutės ir rusmenės kaupia medžiagas, stipriai veikiančias širdį, todėl ragauti šių augalų negalima. Rusmenės neturi tokių patrauklių uogų, todėl, pasak mokslininko, apsinuodijimo tikimybė gali būti mažesnė.
Šunpetrę galima palaikyti petražolėmis
Kai kurie pavojingi augalai prie gyvenamųjų vietų atsiranda savaime. Tarp jų – nuodingoji šunpetrė, kurios jauni lapai gali būti panašūs į petražoles ar kitus skėtinių šeimos prieskoninius augalus.
Ji gali augti daugiabučių kiemuose, apleistose ir nuošaliose vietose, daržuose, patvoriuose, pakrūmėse bei derlingoje žemėje. Todėl žmogus, skindamas petražoles daržo pakraštyje, gali netyčia į maistą patekti šunpetrės.
Dar pavojingesnė jos giminaitė – dėmėtoji mauda, laikoma vienu nuodingiausių Lietuvos augalų. Dažniausiai ji aptinkama daug azoto ir organinių medžiagų turinčiose vietose: prie fermų, ganyklų, mėšlynų, pakelėse ir apleistose kaimo teritorijose. Šio didelio augalo galima rasti ir miestuose – upių pakrantėse, dykvietėse bei prie apleistų pastatų.
Rūta gali nudeginti odą
Kai kurie augalai pavojingi ne tada, kai yra prarijami, o po sąlyčio su oda. Rizika ypač padidėja, jei po kontakto žmogus būna saulėje. Vienas tokių augalų – žalioji rūta.
Joje esantys furanokumarinai, reaguodami su ultravioletiniais spinduliais, gali sukelti fitofotodermatitą. Tuomet oda parausta, ima degti ir skaudėti, gali atsirasti pūslių bei ilgai išliekančių pigmentinių dėmių.
Tokius pažeidimus gali patirti žmonės, kurie ravėdami ar tvarkydami gėlynus dirba plikomis rankomis, dėvi trumpomis rankovėmis ir vėliau būna saulėje. Nors lietuvių kultūroje rūta turi švelnų simbolinį įvaizdį, sąlytis su jos sultimis saulėje gali būti skausmingas.
Nuodingų augalų deginti nereikėtų
Nuodingų augalų deginimo baimė dažnai kyla dėl galimo veikliųjų medžiagų patekimo į dūmus. Vis dėlto, pasak S. Juzėno, daugumos sodo ir daržo augalų deginimo keliama rizika yra menkai ištirta arba laikoma nedidele.
Rekomendacija jų nedeginti dažniausiai susijusi su bendromis žaliųjų atliekų tvarkymo taisyklėmis. Sodo ir daržo atliekų deginimas ribojamas, todėl augalus patariama kompostuoti.
Daugelis nuodingų augalų sėkmingai auginami gėlynuose ir vėliau kompostuojami. Pavyzdžiui, darželinėje tulpėje yra nuodingų junginių, galinčių sukelti apsinuodijimą ar odos dirginimą, tačiau dėl to ji nelaikoma atlieka, kurią būtina deginti.
Lelijos katėms gali sukelti inkstų nepakankamumą
Nors gyvūnams dažnai pavojingi tie patys augalai kaip ir žmonėms, katės yra itin jautrios lelijoms ir viendienėms. Čia kalbama ne apie vandens lelijas.
Šios gėlės katėms gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą net po labai nedidelio kontakto. Pavojų kelia lapo ar žiedlapio gabalėlis, žiedadulkių nulaižymas nuo kailio ar vanduo iš vazos, kurioje buvo pamerktos lelijos arba viendienės.
Jei namuose laikoma katė, šių gėlių nereikėtų laikyti nei patalpose, nei gyvūnui pasiekiamose namų prieigose.
Įtarus apsinuodijimą svarbu nedelsti
Požymiai priklauso nuo augalo rūšies ir suvartoto kiekio. Tiek žmonėms, tiek gyvūnams gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, gausesnis seilėtekis, mieguistumas ar bendras silpnumas.
Kai kurie augalai gali sutrikdyti kvėpavimą, širdies veiklą ar nervų sistemos funkcijas. Jei vaikas, suaugęs žmogus ar gyvūnas paragavo nežinomo augalo, nereikėtų laukti simptomų – būtina konsultuotis su specialistais ir stebėti būklę.
Sutrikus sąmonei, prasidėjus traukuliams, pasunkėjus kvėpavimui ar įtarus širdies ritmo sutrikimus, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Mokslininkas taip pat pataria savavališkai nesukelti vėmimo. Jei įmanoma, reikėtų nufotografuoti augalą arba išsaugoti jo pavyzdį, nes tai specialistams gali padėti greičiau nustatyti galimą apsinuodijimo priežastį.
Augalų saugumas priklauso nuo daugelio aplinkybių
S. Juzėno teigimu, klaidinga visus augalus skirstyti tik į nuodingus ir nenuodingus. Pavojų lemia konkreti rūšis, tam tikra augalo dalis, suvartotas kiekis, paruošimo būdas, žmogaus amžius, sveikatos būklė ir net saulės poveikis po kontakto su kai kurių augalų sultimis.
Vien tai, kad augalas parduodamas prekyboje arba auga sode, nereiškia, jog jis visiškai saugus. Nuodingi gali būti tik jo sėklos, vaisiai, svogūnai, šakniastiebiai, lapai ar sultys.
Jeigu namuose yra mažų vaikų arba augintinių, žinoti auginamų augalų savybes gali būti ne mažiau svarbu nei skaityti maisto produktų etiketes.
Pirminiam rūšies nustatymui galima pasitelkti dirbtiniu intelektu paremtą programėlę „PlantNet“. Informacijos apie augalų savybes ir galimą nuodingumą galima ieškoti šaltinius nurodančioje PFAF duomenų bazėje, o biologinei įvairovei pažinti – platformoje „iNaturalist“, kurioje rūšis padeda nustatyti bendruomenė ir specialistai.
Vis dėlto programėlių atsakymus reikėtų vertinti tik kaip pradinę užuominą. Įtarus apsinuodijimą būtina kreiptis į specialistus.
