Artėjantis sūnaus gimtadienis paskatino prabilti
Sandra atvirame laiške vyrams pasakojo, kad prieš antrąjį sūnaus Petro gimtadienį ją užplūdo stiprūs jausmai. Ši data privertė iš naujo įvertinti, ką per dvejus motinystės metus jai teko patirti pačiai ir ką kasdien išgyvena šimtai tūkstančių vienišų mamų.
Moteris rašė, kad už galimybę būti mama dėkoja kiekvieną dieną. Ji taip pat prisipažino svajojanti apie dar tris vaikus, nors mano, kad ši svajonė veikiausiai ir liks tik svajone. Artėjant sūnaus gimtadieniui Sandra neslėpė jautrumo ir sakė suvokusi, kokį didelį darbą per šį laiką atliko.
Ji atvirai pripažino pykstanti ant vyrų, kurie mano galintys nesirūpinti savo vaikais. Moterį dar labiau stebina visuomenės požiūris į tokius tėvus – jie, pasak Sandros, bendrauja su tais vyrais, leidžia laiką kartu, kuria verslus ir palaiko juos, nors šie palieka savo vaikus likimo valiai.
Sandra teigė žinanti atvejų, kai vaikų mamos, laikydamos mažylius ant rankų, parduotuvėse renka čekius, kad įrodytų tėvams, jog vaikams reikia ne tik oro. Kai kurie tėvai, jos teigimu, pas vaikus atvyksta tik tada, jei leidžia oro sąlygos.
Ji taip pat minėjo situacijas, kai vyras paprašo pateikti gimdymo išlaidų čekį ir pasiūlo jas dalytis per pusę, o vaikui susirgus užblokuoja mamos telefono numerį. Anot Sandros, tai tėra nedidelė dalis istorijų, su kuriomis susiduria vienos vaikus auginančios moterys.
„Nenoriu, kad vieniša mama privalėtų būti stipri“
Per dvejus motinystės metus Sandra suprato, kad vienišos mamos pasižymi išskirtine ištverme. Jos dirba, augina vaikus, neišsimiega, veža juos pas gydytojus, apmoka sąskaitas, guodžia ir nešioja ant rankų net tada, kai pačioms norisi, kad kas nors pasirūpintų jomis.
Vis dėlto moteris pabrėžė nenorinti, kad vienišoms mamoms būtų tik kartojama, kokios jos stiprios. Jos nuomone, moteris neturėtų būti priversta viską atlaikyti viena.
Sandra paragino visuomenę klausti ne mamos, kaip jai pavyksta vienai susitvarkyti su viskuo, o tėvo – kodėl visa atsakomybė apskritai tenka jai.
Ji taip pat išreiškė viltį ateityje bent šiek tiek prisidėti prie to, kad Lietuvoje vienoms vaikus auginančioms mamoms būtų lengviau. Laišką Sandra baigė primindama, kad jos sūnui Petrui sukanka dveji, o jai pačiai sukanka dveji motinystės metai – tai, ką ji vadina didžiausia gyvenimo dovana ir priežastimi garsiai kalbėti apie temą, apie kurią ilgai buvo patogu tylėti.
