2003 metais Šiauliuose įvykdytas dviejų merginų nužudymas iki šiol stebina savo žiaurumu. Dovydas, nusikaltimą padaręs praėjus vos mėnesiui po 18-ojo gimtadienio, vėliau tvirtino, kad merginas nužudė dėl esą užgaulių žodžių. Jis tapo jauniausiu žmogumi Lietuvoje, nuteistu kalėti iki gyvos galvos.
Jeigu toks nusikaltimas būtų įvykdytas dar Dovydui esant nepilnamečiu, jam būtų grėsę ne daugiau kaip 10 metų laisvės atėmimo. Laikraštis „Akistata“ rašė, kad vaikinas, vos tapęs pilnamečiu, apimtas įsiūčio nužudė dvi pažįstamas bendraamžes. Vėliau šioje istorijoje atsirado ir Dovydo motinos bandymai padėti sūnui, ir mobilusis telefonas izoliatoriaus kameroje, naudotas policijos operacijoje.
Butą rado užrakintą
18-metė Rasa į Šiaulius buvo grįžusi laikinai, kol jos tėvai liko emigracijoje. Ji dirbo, buvo savarankiška, todėl tėvai leido jai vienai atskristi atostogų į Lietuvą. Beveik mėnesį mergina gyveno jų bute ir kasdien telefonu pranešdavo mamai, kad viskas gerai.
Tačiau 2003 metų birželio 25 dieną skambučiai netikėtai nutrūko. Motinai nepavyko prisiskambinti – telefonas buvo išjungtas arba mergina buvo už ryšio zonos ribų. Sunerimusi moteris paprašė savo tėvo nuvykti į butą.
Birželio 29-ąją vyras atrakino duris ir viduje išvydo siaubingą vaizdą. Bute gulėjo žiauriai nužudytos Rasa ir jos bendraamžė draugė bei kaimynė Ieva.
Merginos buvo daužytos metaliniu strypu, subadytos peiliu, o jų rankų venos perpjautos. Rasos kūnas rastas virtuvėje, o Ievos – miegamajame, uždengtas paklode.
Ekspertai nustatė, kad merginos mirė prieš kelias dienas. Kaimynai nieko įtartino nebuvo girdėję. Iš buto taip pat dingo televizorius, muzikinis centras ir kiti daiktai.
Kadangi durys nebuvo išlaužtos, tyrėjai manė, kad į butą žudikas ar žudikai pateko aukų įleisti. Buvo sudarytas merginų pažįstamų sąrašas, apklausiami aplinkiniai, o liepos 1 dieną sulaikytas abi merginas pažinojęs Dovydas.
Daiktai iš buto atvedė prie įtariamojo
Pareigūnai žinojo, kad Dovydas su Rasa buvo pažįstamas nuo vaikystės: jie lankė tą patį vaikų darželį, o vėliau kurį laiką mokėsi vienoje klasėje. Į Lietuvą iš Anglijos sugrįžusiai Rasai būdavo nuobodu vienai, todėl ji dažnai pasikviesdavo tame pačiame name gyvenusią Ievą. Ši pas Rasą leisdavo ištisas dienas, o kartais ir nakvodavo.
Dovydas pripažino retkarčiais užsukdavęs į Rasos tėvams priklausantį butą ir ten bendraudavęs su abiem merginomis. Per kratą jo kambaryje ir pas jo draugę buvo rasti iš buto dingę daiktai.
Ypač svarbūs tapo Dovydo draugės parodymai. Ji pasakojo, kad birželio 25-osios popietę vaikinas jai parodė tris naudotus mobiliuosius telefonus ir pasiūlė vieną iš jų pasirinkti dovanų. Tai buvo tokie pat telefonai, kokius turėjo Rasa ir Ieva.
Apie savo buvimą paskutinę birželio savaitę pasakodamas Dovydas pradėjo painiotis. Galiausiai jis prisipažino nužudęs abi merginas.
Teigė pratrūkęs po ginčo
Dovydas pasakojo, kad birželio 25 dienos vėlų rytą atėjo pas Rasą pasikalbėti. Bute tuo metu buvo ir Ieva, ką tik atsikėlusi iš lovos. Virtuvėje tarp jaunuolio ir merginų kilo konfliktas, kurio priežastimi, kaip teigė Dovydas, tapo jų pašaipos apie jį ir jo merginą.
Vaikinas pripažino merginoms grasinęs. Jos esą atsakė, kad jų pažįstami vaikinai jį sumuš. Po šių žodžių Dovydas smogė Rasai į veidą, o tada metaliniu daiktu trenkė jai per galvą.
Ieva bandė pabėgti, tačiau vaikinas ją pasivijo miegamajame ir pradėjo daužyti metaliniu strypu. Net merginai praradus sąmonę jis nesustojo. Ekspertai vėliau nustatė 12 smūgių žymių.
Po to Dovydas, kaip pats pasakojo, nusprendė merginas nužudyti, kad išvengtų atsakomybės. Virtuvėje pasiėmęs peilį jis perpjovė Ievos abiejų rankų venas, o grįžęs į virtuvę mirtinai sužalojo Rasą.
Po žmogžudystės grįžo vogti
Nužudęs merginas Dovydas iš karto nepabėgo. Jis uždengė jų kūnus ir liko bute. Dar neatšalus lavonams, iš Rasos telefono paskambino savo draugei bei pakvietė ją susitikti.
Išeidamas vaikinas užrakino duris ir pasiėmė raktą. Susitikęs su drauge jai parodė pavogtus telefonus: vieną pasiūlė išsirinkti dovanų, kitą pasiliko sau, o trečią už 230 litų pardavė pažįstamam vaikinui.
Sutemus Dovydas į butą sugrįžo dar du kartus. Iš pradžių išsinešė televizorių, vėliau – muzikinį centrą, drabužius, kosmetiką ir kitus daiktus. Kosmetiką jis vėliau taip pat padovanojo savo draugei.
Dovydas televizorių pasistatė savo namuose. Vėliau, išsigandęs, kad pagal likusį įrašą gali būti demaskuotas, nusprendė atsikratyti muzikinio centro. Jis paprašė draugo skubiai jį išpirkti lombarde. Darbuotojas daiktą atidavė nelaukdamas savininko paso, o už pagalbą žudikas muzikinį centrą leido draugui pasilikti.
Savo parodymus Dovydas pakartojo dalyvaujant advokatui. Nuvežtas į butą jis parodė, kaip ir kur nužudė Rasą bei Ievą. Ekspertai merginų panagėse rado mikrodalelių nuo Dovydo drabužių.
Po susitikimo su motina pakeitė parodymus
Netrukus Dovydui buvo leista pasimatyti su motina, tuo metu ėjusia Šiaulių teritorinės muitinės Teisės ir teisėtvarkos skyriaus viršininkės pareigas. Nuo 2005 metų lapkričio 14 dienos ši moteris Lietuvos Respublikos muitinėje nebedirba.
Po susitikimo su motina Dovydas atsisakė ankstesnio prisipažinimo ir pradėjo tvirtinti, kad jį apkalbėti privertė policijos pareigūnai, esą jį kankinę.
Vėliau jo kameroje atsirado mobilusis telefonas. Tai buvo ne prižiūrėtojų aplaidumas, o slapta policijos operacija: pareigūnai norėjo išsiaiškinti, kaip Dovydas ir jo motina ketina derinti parodymus. Nežinodamas, kad pokalbiai įrašomi, kalinys jai skambino, o motina patarinėjo, ką tardytojams sakyti ir ko neminėti.
Teisme motina reikalavo išteisinimo
Prasidėjus teismui Dovydo motina pareikalavo sūnų dėl žmogžudysčių išteisinti. Ji tvirtino, kad Dovydas merginų nežudė, o tai padarė mafija.
Motinos pozicijai buvo svarbi ir galima bausmė. Jeigu būtų įrodyta, kad žudydamas dvi merginas Dovydas buvo nesubrendęs nepilnametis, pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas jam galėjo būti skirta daugiausia 10 metų laisvės atėmimo.
Tačiau teisėjų kolegijos pirmininkas paskelbė, kad Dovydas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Išgirdusi nuosprendį jo motina aiktelėjo ir, apsipylusi ašaromis, susmuko.
