Į Lietuvą grįžusi teatro ir operos režisierė bei prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė kartu su „Bohemiečiais“ mini trupės 20-metį. Iki sekmadienio Vilniaus Rotušės aikštėje miesto gyventojai ir svečiai gali stebėti geriausių archyvinių spektaklių įrašus dideliame ekrane, o su opera „Bohema“ bus galima atsisveikinti gruodžio 22 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kalbėdama apie du kūrybinės veiklos dešimtmečius, režisierė sakė, kad komanda įgyvendino gerokai daugiau, nei iš pradžių tikėjosi. Jos vertinimu, rezultatas lūkesčius viršijo penkis kartus.
D. Ibelhauptaitė pabrėžė, kad operos teatras tapo gyvesnis, o kartu su komanda buvo suformuota operos solisto aktorinė mokykla. Režisierė padėjo kūrėjams analizuoti vaidmenis ir skatino jaunuosius atlikėjus iš savęs reikalauti daugiau.
„Kamantinėjimų“ vedėjui Aurimui Kamantauskui paklausus, ką ji patartų 25 metų režisieriui, aktoriui ar dainininkui, svajojančiam apie pasaulinę karjerą, D. Ibelhauptaitė atsakė trumpai: pirmiausia dirbti, tuomet dar kartą dirbti ir vėl dirbti. Jos teigimu, svarbiausia siekti ne vien pasaulinio pripažinimo, o tapti geriausiu.
„Buvau bloga draugė, bloga dukra, bloga žmona“
Paklausta, kas prisidėjo prie kūrybinės sėkmės, D. Ibelhauptaitė teigė į „Bohemiečius“ visuomet žiūrėjusi kaip į šeimą, o ne tik kaip į kolegas. Ji mano, kad ši trupė pakeitė operos raidą Lietuvoje.
Režisierė pasakojo, jog teatrą reikia kurti ir auginti panašiai kaip šeimą. Jaunystėje ji nesitikėjo, kad gyvenimas suteiks galimybę suburti savo trupę ir kurti nuosavą teatrą. Tuo metu moterų režisierių buvo labai mažai – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Laidoje D. Ibelhauptaitė taip pat pripažino, kad nors pasinaudojo jai suteiktomis galimybėmis, vieną jų vis dar yra atidėjusi ir ketina apie tai papasakoti žiūrovams.
Pasiteiravus, kokį sprendimą šiandien ji priimtų kitaip, režisierė atsakė, kad daugiau laiko skirtų mylimiems žmonėms. Ji pripažino, jog daugelį metų jos gyvenime svarbiausia buvo darbas.
D. Ibelhauptaitė sakė dėl to buvusi bloga draugė, dukra ir žmona, nes nepakankamai laiko skyrė žmonėms, kurie ją mylėjo ir kuriuos mylėjo pati.
Režisierė taip pat kalbėjo apie profesinę vienatvę. Jos teigimu, dirbdamas tokį darbą žmogus fiziškai gali jaustis vienas kaip vilkas, nors tuo pat metu jį nuolat supa šimtai žmonių. Už sėkmę nuopelnus prisiima visa komanda, tačiau už nesėkmę dažnai tenka atsakyti pačiam.
„Turi rizikuoti net dėl beprotystės“
D. Ibelhauptaitė neslėpė, kad keisdama lietuviškos operos veidą turėjo aiškų ir ambicingą tikslą. Prieš 26 metus kartu su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi kurdama „Kaukių balių“ ji siekė į teatrą pritraukti tuos, kurie anksčiau į operą niekada neateidavo.
Ji norėjo pasiekti ir žmones, kurie į operą buvo patekę su mokyklos ar darbovietės kolektyvais, tačiau liko nesužavėti. Režisierės teigimu, tam reikėjo vidinės energijos.
D. Ibelhauptaitė pabrėžė, kad gyvenimas kupinas istorijų, todėl nereikėtų bijoti rizikuoti net tuomet, kai sumanymas atrodo visiškai beprotiškas.
Režisierė prisiminė, kad tikėdama savo idėjomis pati rūpindavosi ir spektakliams reikalingu finansavimu. Ji pasakojo susitikimuose su verslininkais kartais juokaudavusi, jog neišeis tol, kol verslas neparems spektaklio. Tuo metu kultūros rėmimas Lietuvoje nebuvo populiarus, o informacija apie renginius dažnai būdavo pateikiama vienoje kultūros anonsų skiltyje, ne itin patraukliai auditorijai.
Daugiau nei prieš 20 metų kūrybinis kelias D. Ibelhauptaitę nuvedė į Niujorką. Ten ji repetavo „Šveiką“, o pro repeticijų salės langus matėsi Times Square. Režisierė prisiminė per pertraukas žvelgdavusi pro langą ir negalėdavusi patikėti, kad mergina iš Žirmūnų dabar repetuoja Niujorke.
Pasak D. Ibelhauptaitės, būtent Niujorke ji išmoko rūpintis spektaklių žinomumu ir išskirtiniu jų pristatymu, neapsiribojant vien stipriu turiniu.
Apie patirtą nesėkmę, kiną kaip investiciją ir kūrybą kartu su vyru – britų režisieriumi ir aktoriumi Dexteriu Fletcheriu – ji pasakoja naujausioje „Kamantinėjimų“ laidoje. Visą Aurimo Kamantausko tinklalaidės pokalbį galima žiūrėti.
