Kiekvieną rudenį kaimynų sklypuose matau tą patį vaizdą: paskutiniai pomidorai ir agurkai nuskinti, viršūnėlės sudėtos į krūvą, rankos nukratytos – o pavasarį jie jau pamiršta apie lysves. Žemė, sako jie, pati savimi pasirūpins, per žiemą gulės po sniegu, tad kam nerimauti?
Daugeliui sodininkų po derliaus nuėmimo dirvos paruošimas apsiriboja keliais kauptuko mostais ir augalų liekanų surinkimu. Ir kiekvieną pavasarį tas pats: daigai lėtai įsišaknija, derlius tampa mažesnis, tarsi iš žemės būtų išsiurbta visa gyvybė.
Jau daugelį metų laikau šiltnamį ir atviras lysves ir tikrai žinau: dirvožemis po sezono savaime nepailsi. Jis išsenka kaip ir žmogus po ilgo fizinio darbo, ir be kompetentingų rudens veiksmų pavasarį gausite ne pailsėjusią, o išsekusią dirvą.
Viena iš trijų pagrindinių klaidų slypi dažniausiai pasitaikančiame veiksme, kuris, regis, yra vienintelis teisingas.
Pirmoji klaida: kasimas sukant sluoksnį
Nuėmus derlių, beveik visi griebia kastuvą ir sluoksniais apverčia dirvą, tarsi ruošdami ją apžiūrai. Aš pats tai dariau daugelį metų, kol kaimynas agronomas paaiškino, kas vyksta dirvožemio viduje tokio apdorojimo metu.
Viršutinis sluoksnis, kuriame gyvena naudingos bakterijos ir sliekai, nusileidžia, o ant jo atsiduria šaltas, deguonies neturtingas dirvožemis iš gilių sluoksnių. Dėl tokio virsmo mikroflora, kuri augalų liekanas perdirba į prieinamas maistines medžiagas, praranda aktyvumą arba ilgam užmiega.
Mano šiltnamyje po kelių tokių kasimo sezonų dirva tapo tanki, tarsi sutankintas takelis po lietaus, ir daigams pavasarį prireikė beveik mėnesio, kad įsišaknytų.
Išsiaiškinęs priežastį, perėjau prie purenimo šakėmis, nesukdamas sluoksnio: įrankis įsminga į žemę ir šiek tiek papurto, ją atlaisvindamas, bet nekeisdamas sluoksnių. Po dviejų sezonų žemė tapo puri ir tamsi, o pavasariniai daigai pradėjo augti daug greičiau nei anksčiau.
Tačiau vien kasti nepakanka, jei padarysite antrą klaidą – su dirvožemio mityba.
Antra klaida: tręšti dirvą rudenį akimis
Antra dažna problema: trąšų naudojimas neskaičiuojant, pagal principą „viena sauja, dvi saujos“. Rudenį daugelis žmonių tolygiai paskleidžia humusą ar pelenus per visą lysvę, neatsižvelgdami į tai, kas tiksliai augo toje vietoje ir ko šiuo metu trūksta dirvožemyje.
Po pomidorų ir paprikų dirvožemis pirmiausia netenka kalio ir fosforo, po kopūstų ir burokėlių – azoto ir viršutinio sluoksnio struktūros. Savo sklype lysves skirstau į zonas pagal tai, kas ten augo, o kasimo metu įdedu komposto po vieną kibirą kvadratiniam metrui plius du šimtus gramų medienos pelenų tam pačiam plotui.
Šiltnamyje normą padidinu pusantro karto, nes sezono metu būna keli derliai iš eilės ir dirvožemis labiau išeikvojamas.
Jei rudenį dirvožemio tręšimas atliekamas chaotiškai, prieš sodinimą tirpsmo vanduo išplauna dalį maistinių medžiagų, ir visos pastangos nueina perniek.
Trečioji klaida pasitaiko rečiau nei pirmosios dvi, tačiau ji dažniausiai lieka nepastebėta iki pavasario.
Trečia klaida: žaliosios trąšos vietoj organinių medžiagų, o ne kartu su jomis
Čia pasakysiu kai ką, su kuo sutinka ne visi: vien žaliosios trąšos neišgelbės dirvožemio, jei bus sėjamos vietoj organinių medžiagų naudojimo, o ne kartu su jomis.
Daugelio straipsnių komentaruose susiduriu su įsitikinimu, kad užtenka po derliaus nuėmimo pasėti garstyčias ar avižas, ir žemė atsigaus be papildomų trąšų.
Praktiškai žaliosios trąšos puikiai purena viršutinį sluoksnį su šaknimis ir apsaugo jį nuo erozijos žiemą, tačiau jų suteikiamas organinių medžiagų kiekis po įvyniojimo retai padengia ankstesnio derliaus maistinių medžiagų pašalinimą.
Garstyčias sėju rugpjūčio pabaigoje, mėnesį prieš šalnas jos spėja sukaupti žaliąją masę, o prieš šalnas apvynioju jas viršutiniu sluoksniu kartu su perpuvusiu mėšlu.
Šis derinys per dvejus metus ženkliai padidino derlingumą net ir tose lysvėse, kur anksčiau žemė atrodė beveik negyva.
Jei pasikliaujate tik žaliąja mėšlu, dirvožemio derlingumo atkūrimas rudenį vyksta lėčiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o kitų metų derlius nepateisina lūkesčių.
Ką daryti vietoj trijų klaidų
Mano darbo seka suskirstyta taip: pirmiausia pašalinu augalų liekanas ir sudeginu tik tas, kurių lapuose yra akivaizdžių grybelio pėdsakų, o likusias siunčiu į kompostą.
Tada aš atlaisvinu dirvą šakėmis, nesukdamas sluoksnio iki penkiolikos–dvidešimties centimetrų gylio.
Toliau tręšiu zonose, atsižvelgdamas į tai, kas augo kiekvienoje vietovėje, ir tik tada sėju šaltalankius ten, kur lysvė anksti atsilaisvino.
Šiltnamyje konstrukciją apdoroju atskirai: polikarbonatą ir rėmą nuplaunu skalbinių muilo tirpalu, o po kelių dienų uždarytais langais orą pašildau sieros rūgšties lazdele, kad dezinfekuotų įtrūkimus ir siūles nuo visko, kas ten galėjo žiemoti.
Ši seka man užtrunka ne ilgiau kaip savaitgalį šešių akrų sklype, bet pavasarį dirvožemis pasitinka daigus purus, tamsus ir tikrai gyvas.
Jei turite savo būdą, kaip paruošti lysves žiemai, arba klausimų apie šiltnamį, rašykite komentaruose. Man labai įdomu palyginti mūsų metodus ir mielai vėl čia pamatysiu tuos, kuriems tokios diskusijos bus naudingos.
