Drono numušimas netoli Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) atskleidė, kaip NATO gali reaguoti į incidentą Lietuvos teritorijoje. Tačiau kilus gerokai rimtesnei grėsmei ne mažiau svarbu, ar tokiu atveju būtų būtina aktyvuoti penktąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį.
Apie tai laidoje kalbėjo Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala.
NATO vaidmuo Lietuvoje jau matomas praktiškai
L. Kojala teigė, kad istoriškai kolektyvinės gynybos organizacijoms sunkiai sekdavosi išlikti būtent dėl abejonių, ar užpultai valstybei iš tiesų bus suteikta pagalba. Vis dėlto, jo vertinimu, NATO per savo istoriją įrodė gebanti veikti kartu, atgrasyti priešininką ir imtis priemonių, kad šis atgrasymas nesilpnėtų.
Anot jo, Lietuvos ir viso regiono padėtis, kalbant apie tiesioginį NATO vaidmenį, šiandien yra iš esmės pasikeitusi. Tai rodo ne tik narystė Aljanse, bet ir konkretūs praktiniai sprendimai: nuo 2017 metų Lietuvoje dislokuojamos sąjungininkų pajėgos, o oro policijos misija šiemet keičiama į oro gynybos misiją.
NATO vaidmuo, pasak L. Kojalos, ypač išryškėja per incidentus. Be to, matomas nuoseklus judėjimas visaverčio Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje link. Šie pavyzdžiai rodo, kad NATO nėra vien politinis aljansas – tai ir gynybiniams veiksmams pasirengusi organizacija.
Rusija NATO testuoja pilkojoje zonoje
Ekspertas pripažino, kad Rusijos veiksmai pilkojoje zonoje kelia rimtą problemą. Jo vertinimu, Maskva gali nuolat didinti riziką ir grėsmes, kartu vengdama tokio akivaizdaus veiksmo, kuris neabejotinai paskatintų NATO taikyti penktąjį straipsnį. Tačiau tokiu būdu NATO valstybėms vis tiek didinamos saugumo išlaidos ir pavojai.
Viena pagrindinių dilemų – parinkti atsaką, kuris būtų adekvatus konkrečiam veiksmui, bet kartu stiprintų svarbiausią NATO principą – atgrasymą. Esmė, pasak L. Kojalos, ne vien reaguoti į tai, kas jau įvyko, bet ir parodyti priešininkui, kad net ketinimas atlikti panašų veiksmą sulauktų jam nepriimtinos, pernelyg didelės kainos.
L. Kojala pastebėjo, kad Europos valstybės dažnai linkusios veikti reaguodamos į jau įvykusį veiksmą, o ne iš anksto užkirsti jam kelią. Vis dėlto pokyčių esama. Vienas jų – Vokietijos Vyriausybės sprendimas hibridinį Rusijos veiksmą aiškiai priskirti Rusijos valstybinėms institucijoms, ko anksčiau buvo sunku įsivaizduoti.
Atgrasymui taip pat skirtas NATO rytinio sparno stiprinimas. Taip Rusijai siunčiama žinia, kad jos grasinimai, įskaitant branduolinio ginklo panaudojimo grasinimus, neprivers Europos ir NATO šalių atsitraukti ar vykdyti Kremliaus reikalavimų. L. Kojalos manymu, proaktyvumo vis dar turėtų būti daugiau, kad Rusijoje neįsitvirtintų įsitikinimas, jog ji gali nuolat provokuoti Vakarus ir nesulaukti atsako.
Penktasis straipsnis nėra vienintelis NATO įrankis
Vertindamas hipotetinį scenarijų, kai dronas pataikytų į Kruonio hidroelektrinę, L. Kojala pabrėžė, kad NATO veikimas neapsiriboja vien penktojo straipsnio aktyvavimu.
NATO turi vadavietes, vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą ir po didelio masto invazijos visiškai atnaujintus regioninius gynybos planus. Juose pirmiausia vertinama žvalgybos informacija – priešininko ketinimai ir galimos grėsmės. Atsakas formuojamas atsižvelgiant ir į tiesiogiai iš Ukrainos gaunamas pamokas.
Vienas iš turimų mechanizmų yra ketvirtasis NATO straipsnis, kuris pastaraisiais metais jau buvo pasitelktas. Jis numato valstybių konsultacijas ir bendro, adekvačiausio atsako paiešką, ypač tada, kai įvykiai vystosi greitai, o iš pradžių trūksta aiškios informacijos apie tai, kas nutiko.
Jeigu to prireiktų, vėliau galėtų būti aktyvuotas ir penktasis straipsnis. Tačiau net ir jo nepasitelkusi NATO turi priemonių veikti.
Kaip pavyzdį L. Kojala nurodė Baltijos jūrą. Per pastaruosius kelerius metus čia būta ne vieno incidento, susijusio su kabeliais. Dalis jų galėjo būti siejama su Rusija, nors ne visada jai tiesiogiai priskirta, o kiti atvejai buvo vertinami kitaip. NATO į regioną siuntė papildomas pajėgas ir laivus, taip pat pradėjo naują atgrasymo misiją Baltijos jūroje. Pastaruoju metu tokių incidentų sumažėjo, nors tiesioginį ryšį su NATO veiksmais galima vertinti įvairiai.
Mažiau tapo ir oro erdvės pažeidimų, susijusių su Rusijos laineriais bei naikintuvais. NATO priėmė sprendimus stiprinti oro gynybą, o po jų šių incidentų taip pat sumažėjo.
Todėl, pasak L. Kojalos, NATO veikimas neturėtų būti vertinamas vien per klausimą, ar bus panaudotas penktasis straipsnis. Aljansas veikia ir dabartinėmis aplinkybėmis, o jo priemonės jau duoda matomų rezultatų.
