Rugsėjo 11–12 dienomis Prisikėlimo aikštėje, minint Šiaulių 790-ąjį gimtadienį, koncertinė įstaiga „Saulė“ surengė atvirą muzikos erdvę „#ŠiauliaiGroja“. Dvi dienas vykusi nemokamų renginių programa į aikštę sutraukė tūkstančius šiauliečių ir miesto svečių. Čia skambėjo skirtingų žanrų muzika – nuo simfoninių kūrinių ir galingų pučiamųjų iki Karibų ritmų, o kurčiųjų kultūra tapo svarbia renginio dalimi. Po koncertų atlikėjai dalijosi emocijomis, asmeninėmis istorijomis ir dėkojo publikai už šiltą palaikymą.
Lino Adomaičio ir Vilhelmo Čepinskio debiutą lydėjo draugystė bei šeimos relikvijos
Penktadienio vakarą „#ŠiauliaiGroja“ sceną atidarė dainininkas Linas Adomaitis ir dirigentas, smuikininkas bei Šiaulių miesto simfoninio orkestro „Camerata Solaris“ meno vadovas Vilhelmas Čepinskis. Ilgamečiai bičiuliai kartu su orkestru klausytojams parengė ypatingą muzikinį vakarą.
Prieš koncertą L. Adomaitis pasakojo, kad simfoninė aranžuotė gerai pažįstamoms dainoms suteikia naujų spalvų. Styginiai ir pasikeitusi dinamika, anot jo, leidžia kūrinius išgirsti tarsi iš naujo. Atidarydami sceną atlikėjai norėjo aukštą kartelę iškelti jau nuo pirmųjų natų. Dainininkas taip pat pripažino, kad ilgametė patirtis jaudulio nesumažina – jis tampa kūrybiniu postūmiu.
Po pasirodymo V. Čepinskis pabrėžė, kad L. Adomaitis jo gyvenime užima svarbią vietą. Jie kartu baigė mokyklą, o Linas kurį laiką mokėsi pas Vilhelmo tėvą. Nors bičiuliai susitinka ne taip dažnai, kiekvienas susitikimas jiems primena senas bendras akimirkas – tarsi būtų šventę Vilhelmo šešioliktąjį gimtadienį 1993 metais.
L. Adomaitis koncertą pavadino istoriniu įvykiu Šiauliams ir abiem atlikėjams. Jis teigė ilgai svajojęs pasirodyti vienoje scenoje su Vilhelmu ir orkestru, o po debiuto išreiškė norą šį muzikinį susitikimą pakartoti.
Pasirodymui papildomos simbolikos suteikė scenoje naudoti šeimos reliktai. V. Čepinskis dirigavo savo velionio tėvo, žymaus dirigento Stanislovo Čepinskio, batuta. Kauno muzikiniame teatre ja buvo diriguota šimtams spektaklių, tačiau Vilhelmas ją naudoja tik ypatingomis progomis. L. Adomaitis savo ruožtu scenoje segėjo senelio sąsagas, siekiančias Smetonos laikus. Atlikėjo teigimu, koncerte susipynė daug istorinių momentų, o po jo likusios emocijos buvo itin stiprios.
Merūno Vitulskio ir pučiamųjų orkestro pasirodymas virto triumfu
Šeštadienio popietę aikštėje pasirodė tenoras Merūnas Vitulskis ir Šiaulių pučiamųjų orkestras. Kolektyvui vadovauja meno vadovas ir dirigentas Anatolijus Kavaliauskis, o dirigento pareigas taip pat eina Gediminas Brūzga. Koncerto programoje skambėjo klasikos, itališkos muzikos, popmuzikos ir roko kūriniai: „O sole mio“, „Caruso“, „Feeling Good“, „O, Gražuolė“, „Švelnumas“ bei kiti kūriniai. Prie programos prisidėjo choreografijos studijos „Aušrelė“ šokėjos, kurias parengė meno vadovai Mindaugas Kosaitis ir Vita Adomėnaitė-Butnorienė.
M. Vitulskis prieš koncertą sakė, kad orkestras jam niekada nėra vien akompanimentas. Atlikėjo teigimu, muzikantai kartu kvėpuoja, jaučia jo mintį ir emociją. Šiaulių pučiamųjų orkestras, jo vertinimu, gali skambėti ir didingai bei temperamentingai, ir jautriai, todėl toks kolektyvas scenoje suteikia papildomų jėgų.
A. Kavaliauskis programą apibūdino kaip skirtingus muzikinius pasaulius sujungiantį koncertą. Kilnią klasiką keitė grupės „Queen“ roko ritmai, o galingi variniai pučiamieji aranžuotėms suteikė didybės ir ryškių spalvų. Meno vadovas šį pasirodymą pavadino orkestro meilės laišku Šiauliams ir padėka publikai, kolektyvą palaikančiai beveik šešis dešimtmečius.
Nors koncertas praėjo sklandžiai, M. Vitulskis po pasirodymo atskleidė prieš jį stipriai jaudinęsis. Atlikėjai turėjo vos vieną repeticiją, tačiau, jo teigimu, aiški A. Kavaliauskio vizija ir profesionalus orkestras padėjo pasiekti gerą rezultatą. Dainininkas kolektyvo skambesį apibūdino kaip šviežią, gaivų ir saulėtą, o Šiaulių publiką – kaip itin šiltą bei dosnią energija.
„Mes taip nesitarėm“ scenoje panaikino ribas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų
Vienu prasmingiausių renginio akcentų tapo menininko Dominyko Vaitiekūno ir kurčiųjų bendruomenės projektas „Mes taip nesitarėm“. Šešerius metus plėtotas projektas nagrinėja kurčiųjų santykį su muzika ir jų kultūrą per lietuvių gestų kalbą. Dalis kūrinių buvo sukurti būtent gestų kalba, o gyvai atliekama muzika padėjo juos išgirstantiems žmonėms geriau suprasti.
Šiauliuose šis projektas pirmą kartą pristatytas po atviru dangumi, didžiojoje Prisikėlimo aikštės scenoje. D. Vaitiekūnas pripažino, kad tai buvo svarbus išbandymas komandai, tačiau publikos įsitraukimas parodė, jog muzika ir gestų kalba gali sujungti labai skirtingus žmones.
Projekto dalyvė Justina Čiplytė prieš koncertą tikėjosi, kad pasirodymas taps tiltu tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų, kuriame liks tik žmonės, muzika ir bendras išgyvenimas. Po renginio ji pasakojo pajutusi šiurpą nuo nuoširdaus minios palaikymo. Dalyvis Paulius džiaugėsi matydamas, kaip tūkstančiai žiūrovų kartu mokėsi gestų kalbos.
Komanda dėkojo organizatoriams už drąsą į programą įtraukti neįprastą projektą ir už tai, kad jis buvo taip atvirai priimtas.
Šventę užbaigė „Los Secretos de Monika Liu“
„#ŠiauliaiGroja“ programos finalu tapo projektas „Los Secretos de Monika Liu“. Tai buvo pirmasis gausaus ir temperamentingo kolektyvo pasirodymas Šiauliuose. Jo pasiklausyti susirinko tūkstančiai miesto gyventojų ir svečių, nuo pat pradžių įsitraukusių į bendrą muzikinę šventę.
Atlikėjai publiką nustebino pradėję pasirodymą ne scenoje, o išėję į ją grodami iš minios. Toks sprendimas iš karto sumažino atstumą tarp muzikantų ir klausytojų, o susirinkusieji tapo bendro vyksmo dalimi.
Pučiamųjų, perkusijos ir gitarų skambesys, taip pat Monikos Liu bendravimas su publika sukūrė šokio ritmu pulsuojantį vakaro finalą. Po koncerto grupės „Los Secretos de Pablo“ muzikantai ir solistė Monika Liu džiaugėsi saulėta bei linksma atmosfera ir gerą nuotaiką vadino Šiaulių garantu.
Muzikinė programa tapo miesto bendrystės centru
Šių metų „#ŠiauliaiGroja“ scena parodė, kad atvira muzikos erdvė gali būti ne tik koncertų vieta. Dvi dienas Prisikėlimo aikštė tapo susitikimo ir bendrystės centru, kuriame susiliejo skirtingos kartos, bendruomenės ir muzikos žanrai, o riba tarp scenos ir žiūrovų dažnai išnyko.
Koncertinė įstaiga „Saulė“ dėkojo visiems šiauliečiams ir miesto svečiams, kurie klausėsi muzikos, dainavo, šoko ir savo palaikymu kūrė ypatingą atmosferą atlikėjams.
