Dietistė Eva Miceikė iš asmeninės patirties žino, ką reiškia nuolat stebėti savo svorį, kūną ir galvoti apie maistą. Jos kelias į sveikesnį santykį su savimi prasidėjo dar paauglystėje, kai ji susidūrė su anoreksija, bulimija ir mažiau žinoma ortoreksija.
Šiandien moteris yra sukūrusi mitybos dienoraštį – priemonę, kuri jai pačiai tapo savipagalbos dalimi, o Lietuvoje, kaip teigiama, neturi analogo. Dienoraštis skirtas ne griežtesnei kontrolei, bet savo savijautos ir santykio su maistu stebėjimui.
Su valgymo sutrikimais susidūrė dar keturiolikos
E. Miceikės problemos prasidėjo anksti. Būdama maždaug 14 metų ji pradėjo laikytis įvairių dietų, o vėliau susirgo valgymo sutrikimais ir leidosi į sveikimo kelią.
Tuo metu profesionalios pagalbos, pasak jos, beveik nebuvo. Nors ji lankėsi pas psichoterapeutą, reikšmingų pokyčių teko laukti. Terapijos metu specialistė pirmą kartą pradėjo pildyti mitybos dienoraštį – jame žymėjosi, ką valgo, ką veikia ir kiek laiko praleidžia galvodama apie maistą.
Studijos dietetikos srityje problemų neišsprendė. Priešingai, jos įgavo kitą formą. Eva tikėjosi, kad mokslai padės sveikai sureguliuoti svorį ir pasveikti, tačiau tuomet susidūrė su ortoreksija.
Ortoreksija (orthorexia nervosa) – liguistas siekis maitintis tik „sveikai“ ir „tinkamai“, kai dėl griežtų ribojimų ima prastėti gyvenimo kokybė. E. Miceikė pasakoja jautusi ir aplinkos spaudimą, nes, būdama dietistė, manė privalanti maitintis nepriekaištingai.
Kūnas pradėjo siųsti aiškius signalus
Iš pradžių dienoraštis jai buvo kontrolės priemonė, tačiau ilgainiui sveikata privertė pažvelgti į savo įpročius iš naujo. Moterį vargino refliuksas, aknė ir dėl nusilpusio imuniteto dažnai pasikartojantys virusai. Iš pradžių ji manė, kad šiuos negalavimus sukėlė stresas.
Vėliau atsivertusi užrašus ir pamačiusi, kaip maitinosi tuo laikotarpiu, ji suprato, kad dienoraštis gali būti naudojamas ne savęs kontroliavimui, o geresniam savęs pažinimui ir pagalbai sau.
Pasak E. Miceikės, esminis pokytis įvyko tuomet, kai ji pakeitė požiūrį į savo kūną. Jis, jos supratimu, nėra vien gražus arba negražus – svarbiau, ar yra sveikas ir gauna tai, ko reikia.
Pradėjusi atidžiau vertinti savo savijautą, Eva kūną ėmė suvokti kaip sistemą, palaikančią ją gyvą. Tai paskatino susimąstyti, kodėl tiek metų bandė jį pakeisti, kartu jam kenkdama.
Kada verta sunerimti?
Vienu ryškiausių galimo valgymo sutrikimo požymių E. Miceikė vadina nuolatinį susitelkimą į maistą. Jei maistas, kūnas ir sportas sudaro maždaug 70–80 procentų visų minčių, tai, anot jos, yra rimtas signalas.
Sunerimti reikėtų ir tada, kai dėl mitybos pradedamas riboti gyvenimas: planai derinami prie valgymo laiko ir pasirinkimų, atsisakoma susitikimų ar kitų veiklų.
Jeigu tai jau liga, E. Miceikė nerekomenduoja bandyti susitvarkyti vieniems. Tokiu atveju, jos teigimu, būtina psichoterapeuto ir kitų specialistų pagalba.
Kartu svarbus ir asmeninis darbas – pagarba sau bei savo kūnui. Eva sako sau primindavusi, kad kūnas palaiko ją gyvą, todėl už tai jam reikia dėkoti.
Nors šiandien ji save laiko pasveikusia, moteris pabrėžia, kad po valgymo sutrikimų būtina nuolat stebėti save. Pasak jos, net pasijutus gerai lengva vėl sugrįžti prie ankstesnių elgesio modelių.
Asmeninis dienoraštis tapo knyga
Patirtis kovojant su valgymo sutrikimais paskatino E. Miceikę sukurti dienoraštį, padedantį ne kontroliuoti save, o geriau suprasti savo poreikius ir savijautą. Ji svarstė, kad tai, kas padėjo jai, galėtų būti naudinga ir kitiems.
Dabar šis dienoraštis išleistas kaip knyga, kurią galima įsigyti. Eva taip pat sulaukia žmonių padėkų.
Knygoje pateikta ne tik vietos rašyti. Joje yra klausimų, su kūnu susijusių frazių ir faktų apie mitybą – visa tai sudėta remiantis autorės asmenine patirtimi bei turimomis žiniomis.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
