Pradėjęs plataus masto karą prieš Ukrainą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, politologo Abaso Galjamovo vertinimu, atkartoja tragišką Josifo Stalino strateginę klaidą. Abu diktatoriai demokratinių valstybių nenorą pradėti karą palaikė jų nesugebėjimu priešintis. Tačiau tokia klaidinga išvada gali įžiebti procesus, kurie galiausiai atsisuka prieš patį agresorių.
1950 m. J. Stalinas pritarė Šiaurės Korėjos invazijai į Pietų Korėją, manydamas, kad puolimas bus greitas, o Vakarai į jį nesikiš. Vis dėlto tariamas Vakarų silpnumas SSRS vadovui virto strategine katastrofa: Vašingtonas kelis kartus padidino karinį biudžetą, NATO tapo veiksminga karine jėga, o prie Sovietų Sąjungos sienų susiformavo galingas gynybos žiedas.
1949 m. kovą J. Stalinas buvo atsisakęs paremti Kim Il Sungo planą, nes Pietų Korėjoje dislokuota daugiau nei 7 tūkst. JAV karių, o tiesioginio konflikto su JAV jis nenorėjo. Iki 1950 m. aplinkybės pasikeitė: amerikiečių pajėgos buvo išvestos, o JAV valstybės sekretorius Deanas Achesonas viešai nubrėžė Vašingtono gynybos ribas Ramiajame vandenyne, į kurias Pietų Korėja nepateko. Tai sustiprino įspūdį, kad dėl šios valstybės JAV nekariautų.
J. Stalino apsisprendimą taip pat paveikė 1949 m. pabaigoje įvykusi Kinijos komunistų pergalė ir paskelbta KLR. Į Šiaurės Korėją sugrįžo nuo 50 tūkst. iki 70 tūkst. patyrusių korėjiečių veteranų. Kim Il Sungas ir Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministras Pak Hon-yongas atvyko į Maskvą įtikinti sovietų lyderį, kad peržengus sieną Pietų Korėjos režimas subyrės, o vietos komunistai sukels sukilimą.
Tokie pažadai buvo labai panašūs į tuos, kuriuos po septynių dešimtmečių Rusijos specialiosios tarnybos teikė V. Putinui: Ukrainos valstybė esą silpna, elitas pasitrauks, kariuomenė nesipriešins, o gyventojai Rusijos karius pasitiks su gėlėmis. Kim Il Sungas ministrą, kuris jį suklaidino, netrukus sušaudė. V. Putinas žvalgybos pareigūnams nesėkmę atleido ir pareiškė, kad viskas buvo suplanuota būtent taip.
Korėjos karas pavertė Vakarus karine jėga
Kim Il Sungas, J. Stalinas ir jų planą parėmęs Mao Zedongas smarkiai apsiriko. JAV iš tiesų nenorėjo iš anksto įsipareigoti kariauti dėl Pietų Korėjos, tačiau tai nereiškė, kad Vašingtonas toleruos jos užkariavimą atvira agresija.
J. Stalinas tikėjosi nebrangios vietinės pergalės, tačiau pats sudarė sąlygas plačiai karinei mobilizacijai prieš SSRS. Dar prieš karą JAV Nacionalinio saugumo taryba buvo parengusi dokumentą NSC-68, kuriame siūlyta ryžtingai didinti karines išlaidas ir pajėgas. Prezidentas Harry Trumanas tuo abejojo, nes programa atrodė pernelyg brangi, tačiau Korėjos karas jo dvejones išsklaidė.
JAV karinės išlaidos nuo 13–14 mlrd. dolerių 1950 m. išaugo iki daugiau nei 50 mlrd. dolerių, arba apie 46 mlrd. eurų, 1953 m. J. Stalinas galėjo manyti, kad į konfliktą įtraukė dideles JAV pajėgas, tačiau Vašingtonas tuo metu kūrė naujas divizijas, o jo karinė galia išaugo kelis kartus.
NATO taip pat nustojo būti vien popieriniu susitarimu ir tapo realiai veikiančia karine organizacija. Europiečiai Šiaurės Korėjos puolimą vertino kaip galimą SSRS invazijos į Vakarų Vokietiją repeticiją. Todėl Vakarai paspartino jungtinės vadovybės kūrimą, o JAV karinį buvimą Vakarų Europoje padidino iki šešių divizijų.
Vienu skaudžiausių Maskvos strateginių pralaimėjimų tapo Vokietijos Federacinės Respublikos ginklavimas. 1955 m. VFR įstojo į NATO, o tų pačių metų lapkritį buvo įkurtas bundesveras.
Karas taip pat sustiprino JAV pozicijas Rytų Azijoje. Amerikiečių pajėgos sugrįžo į Pietų Korėją ir po karo ten liko, paversdamos šalį nuolatine karine sąjungininke. Buvo įtvirtinta JAV ir Japonijos sąjunga, sudaryta dvišalių sutarčių sistema su Filipinais, Australija, Naująja Zelandija, Pietų Korėja ir Taivanu.
Praėjus vos kelioms dienoms nuo Šiaurės Korėjos puolimo pradžios, JAV Septintasis laivynas neutralizavo Taivano sąsiaurį. Taip tuometinis Guomindano režimas buvo apsaugotas nuo Kinijos komunistų puolimo, o Pekinui iškilo viena svarbiausių strateginių problemų, kurios jis iki šiol neišsprendė.
J. Stalinas neįvertino JAV ekonominio pajėgumo greitai kurti naujas pajėgas ir nesuprato, kokį mobilizuojantį poveikį turės jo agresija. Po Korėjos karo šaltasis karas tapo militarizuotas, o SSRS buvo priversta konkuruoti su sistema, kuri ją lenkė ekonominiais ir technologiniais pajėgumais. Galiausiai tai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.
Keturios paralelės, siejančios J. Stalino ir V. Putino klaidas
2022 m. pradžioje V. Putinui taip pat atrodė, kad susidarė tinkamas momentas veikti: JAV pasitraukė iš Afganistano, Europa buvo priklausoma nuo Rusijos energetikos išteklių, o Europos kariuomenės sumažintos. Rusijos prezidentas Vakarų nenorą kariauti palaikė jų nesugebėjimu priešintis.
Tačiau Ukraina nesubyrėjo, o Vakarai nepasirinko susitaikymo. V. Putino veiksmai tapo stipriu stimulu Vakarams mažinti savo karinį silpnumą. NATO sustiprino rytinį sparną, o Rusijos reikalavimas sustabdyti Aljanso plėtrą prisidėjo prie Suomijos ir Švedijos įstojimo. Dėl to NATO siena su Rusija pailgėjo maždaug 1,3 tūkst. kilometrų.
Antroji paralelė – priešininko perginklavimas. Nors V. Putinas skelbė sieksiąs „Ukrainos demilitarizacijos“, rezultatas buvo Ukrainos ir Europos militarizacija. 2025 m. Europos NATO valstybės ir Kanada gynybos išlaidas per vienerius metus padidino maždaug 20 procentų. Visos Aljanso šalys pasiekė 2 proc. BVP ribą ir susitarė iki 2035 m. gynybai skirti iki 5 proc. BVP. Vokietija paskelbė „Zeitenwende“ ir įsteigė specialų perginklavimo fondą.
Trečioji paralelė – valstybės, kurią buvo siekiama sunaikinti, sustiprėjimas. Korėjos karas 38-ąją lygiagretę pavertė viena labiausiai saugomų pasaulio sienų, o Pietų Korėja gyvuoja jau daugiau nei 70 metų. V. Putino karas sustiprino Ukrainos valstybingumą ir tapatybę, nes suvienijo skirtingų regionų gyventojus.
Ketvirtoji paralelė susijusi su kaimyninių šalių pasirinkta kryptimi. V. Putino politika paspartino Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą: šalis gavo kandidatės statusą, pradėjo derybas, o 2026 m. valstybės perėjo prie konkrečių derybinių klasterių nagrinėjimo. Tuo pačiu keliu pasuko ir Moldova, Armėnija įšaldė dalyvavimą KSSO, o Centrinės Azijos šalys aktyviau ieško alternatyvių partnerių.
J. Stalinas kariavo korėjiečių ir kinų rankomis, o V. Putinas į Ukrainą pasiuntė Rusijos kariuomenę ir už tai moka Rusijos gyventojų gyvybėmis. Pasak A. Galjamovo, abu lyderiai priešininko silpnumą laikė nekintama būsena ir nesuprato, kad agresija pati keičia priešininką. Abiem atvejais mėginta iškovoti ribotą pergalę, tačiau pradėtas procesas gali baigtis visko praradimu.
