Pažvelgus į šešiamečio klaipėdiečio Nikitos Vyčo veidą, pirmiausia į akis krinta jo šypsena. Tačiau už jos slepiasi skausminga kasdienybė – nuolatinis darbas su sveikatos priežiūros specialistais, išgyvenimai ir bemiegės naktys.
Nikitos ir devynerių Anitos mama Tatjana Michalina jau ne vienus metus dirba per du darbus. Taip ji stengiasi užtikrinti jaunesniajam sūnui kuo geresnę medicininę priežiūrą ir pagerinti jo gyvenimo kokybę.
Dabar šeimai reikia surinkti lėšų brangiai reabilitacijai Alanijoje, Turkijoje. Į šią šalį berniukas vyks jau trečią kartą. Po ankstesnių kelionių Tatjana pastebėjo akivaizdžių Nikitos būklės pagerėjimo ženklų, todėl ir toliau pluša per du darbus, kad galėtų jį išleisti gydytis.
Raida sustojo praėjus 11 mėnesių po gimimo
Nėštumas ir pirmosios Nikitos gyvenimo dienos klostėsi ramiai. Berniukas gimė sveikas, o gydytojai tuomet nepastebėjo jokių sveikatos ar raidos sutrikimų.
Mamos teigimu, pirmaisiais mėnesiais sūnus augo kaip ir kiti vaikai, todėl niekas nemanė, kad ateityje šeima susidurs su rimtais sunkumais.
Pirmieji nerimą sukėlę pokyčiai pasirodė, kai Nikitai buvo dešimt mėnesių. Tatjana juos susiejo su paskutiniu sūnaus skiepu nuo hepatito B.
Maždaug per mėnesį berniuko raida, pasak mamos, tarsi sustojo. Anksčiau jis tardavo paprastus žodžius, tokius kaip „mama“ ir „močiutė“, skleisdavo įvairius garsus, palaikydavo akių kontaktą ir reaguodavo į aplinką. Vėliau šie gebėjimai išnyko.
Tatjanai susidarė įspūdis, kad vaikas atsiribojo nuo aplinkinio pasaulio.
Šeimos gydytojas ragino neskubėti nerimauti
Pastebėjusi neįprastą sūnaus elgesį, mama kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto ji buvo raminama, kad berniukai neretai vystosi lėčiau nei mergaitės.
Tatjana su tokiu paaiškinimu nesutiko. Stebėdama kitus tokio amžiaus vaikus ji suprato, kad Nikitos raida nėra įprasta, todėl nenuleido rankų ir toliau ieškojo atsakymų.
Sulaukęs dvejų metų Nikita buvo pripažintas neįgaliu. Nuo tada mama su sūnumi pradėjo intensyvų darbą su įvairių sričių specialistais.
Nikita lopšelį pradėjo lankyti būdamas vienerių metų ir aštuonių mėnesių. Tatjana tikėjosi, kad bendravimas su bendraamžiais padės jo raidai, tačiau reikšmingų pokyčių nebuvo.
Nors neįgalumas dažniausiai oficialiai nustatomas nuo trejų metų, Nikitos atveju gydytojai sutiko tai padaryti anksčiau. Tai šeimai leido gauti valstybės finansuojamas terapijas.
Berniukui nustatytas sunkus autizmas ir intelekto sutrikimas
Iš pradžių medikai Nikitai diagnozavo įvairiapusį raidos sutrikimą, tačiau vėliau diagnozė buvo patikslinta. Berniukui nustatytas sunkios formos vaikystės autizmas ir sunkus intelekto sutrikimas.
Gydytojai mamai paaiškino, kad Nikitos intelektiniai gebėjimai yra labai riboti, tačiau nuoseklus darbas gali padėti jam tapti savarankiškesniam ir geriau prisitaikyti prie aplinkos. Tikslios berniuko ateities galimybės kol kas neaiškios, tačiau Tatjana tiki, kad kantrybė, meilė ir nuolatinės pastangos padės jam atskleisti geriausias savo galimybes.
Per kelerius metus mama su sūnumi išbandė daugybę terapijų. Jie lankėsi pas logopedus, ergoterapeutus ir kineziterapeutus, išbandė masažus, hipoterapiją, baseiną bei kitus užsiėmimus.
Šeima taip pat kelis kartus vyko į reabilitaciją Minske. Ten Tatjana su Nikita po mėnesį gyvendavo ligoninėje.
Diagnozė mamai tapo dideliu sukrėtimu. Jai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad ši būklė lydės šeimą visą gyvenimą. Dėl to teko iš esmės pakeisti kasdienybę ir prisitaikyti prie naujų iššūkių.
Tatjana su sūnumi lankėsi pas neurologus, psichiatrus ir kitus gydytojus, tačiau atsakymo, kodėl taip nutiko, negavo. Specialistai pabrėžė tik tai, kad su vaiku reikia nuolat dirbti ir stengtis jam padėti.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
