Dzūkijos nacionaliniame parke, atvertose žemyninėse kopose, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai aptiko ugniašoklį (Philaeus chrysops) – Lietuvoje retai stebimą ir išskirtine išvaizda išsiskiriantį šokliavorių šeimos vorą.
Philaeus chrysops yra šilumamėgė palearktinė rūšis, gyvenanti sausose, atvirose ir saulės įšildomose vietovėse. Jos paplitimo teritorija driekiasi nuo Europos iki Vidurinės ir Rytų Azijos bei apima Šiaurės Afriką. Europoje šis voras dažniau sutinkamas pietiniuose regionuose, o šiaurinėje arealo dalyje aptinkamas rečiau. Skandinavijoje ugniašoklių nėra.
Grobiui gaudyti tinklų nereikia
Šokliavoriai išsiskiria tuo, kad grobiui gaudyti tinklų nerezga. Dieną jie medžioja iš pasalų, auką pastebi puikia rega ir ją pagauna užšokdami. Grobiu gali tapti nariuotakojai, kartais maždaug pusantro karto didesni už patį vorą.
Dieną aktyvūs šie vorai naktį praleidžia iš voratinklio nuaustuose guoliuose, kurie yra atviri iš abiejų galų.
Ugniašoklis laikomas vienu stambiausių ir spalvingiausių Europoje gyvenančių šokliavorių. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinai ir patelės atrodo gerokai skirtingai.
Patinų kūnas juodas, papuoštas ryškiais raudonais ir baltais akcentais. Patelės būna pilkos arba rudos, jų raštai ne tokie kontrastingi. Patelės taip pat didesnės – jų kūno ilgis siekia 7,1–9,7 mm, o patinų – 5,4–9,5 mm.
Rūšis buvo įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą
Vasarą patinai aktyviai ieško patelių. Susidūrę du patinai vienas prieš kitą atsistoja grėsminga poza ir taip imituoja kovą, tačiau stengiasi išvengti fizinio kontakto. Po poravimosi patelė praplatina guolį ir į kokoną padeda apie 30 kiaušinėlių.
Patelė kokoną saugo, kol maždaug po mėnesio išsirita voriukai. Jie kokoną palieka ir, du kartus išsinėrę, pradeda gyventi savarankiškai. Vėliau patelė išlenda iš guolio ir ima maitintis. Iki suaugėlio stadijos voriukai neriasi 7–9 kartus. Patinai gyvena 15–17 mėnesių, o patelės – dar keliais mėnesiais ilgiau.
Lietuvoje ugniašoklis visada buvo laikomas reta rūšimi. Anksčiau jis buvo įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau vėliau iš saugomų rūšių sąrašo išbrauktas. Vis dėlto šalyje šis voras iki šiol stebimas retai, todėl kiekvienas naujas radinys padeda tiksliau pažinti jo paplitimą Lietuvoje ir buveines, kuriose jis gyvena.
