Jehovos liudytojų bendruomenė daugeliui lietuvių tebėra mažai pažįstama. Apie jos narių kasdienybę ir organizacijos veikimą visuomenė dažniau išgirsta iš žmonių, kurie bendruomenę paliko. Vienas jų – Remigijus Levandovskis, atvirai papasakojęs apie savo patirtį.
Remigijus organizacijos nepasirinko pats – abu jo tėvai priklausė Jehovos liudytojams, todėl jis gimė jau būdamas šios bendruomenės dalimi. Tikėjimas ir organizacijos nustatytos taisyklės lydėjo jį nuo vaikystės, o ilgą laiką vyras manė, kad būtent ši religija yra vienintelė teisinga.
Prieš metus Remigijus nusprendė atsiskirti nuo organizacijos ir dabar su Jehovos liudytojais savęs nebesieja. Apie savo patirtį jis nusprendė kalbėti po neseniai vykusio tarptautinio Jehovos liudytojų suvažiavimo, kuris viešumoje buvo pristatomas palankiai organizacijai.
Pasak jo, žmonėms svarbu išgirsti ne tik oficialią bendruomenės poziciją, bet ir joje buvusių asmenų išgyvenimus. Remigijus teigė norintis, kad prieš priimdami sprendimus žmonės susipažintų su skirtingomis nuomonėmis ir būtų mažiau pažeidžiami.
Naujienų portalas tv3.lt dėl komentaro kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją Lietuvoje, tačiau atsakymo kol kas negavo. Jei jis bus gautas, tekstas bus papildytas.
Šeimoje tikėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą
Remigijaus pasakojimu, iš mamos pusės priklausymas Jehovos liudytojams šeimoje tęsėsi ne vieną kartą – šiai bendruomenei priklausė jo mama ir senelė. Jo tėtis buvo pirmasis savo kartos žmogus, prisijungęs prie Jehovos liudytojų. Tai jis padarė būdamas 20-ies.
Iš pradžių tėčio šeima jo sprendimui nepritarė, jį kritikavo ir, kaip pasakojo Remigijus, tam tikra prasme persekiojo. Pašnekovas aiškino, kad tikintis žmogus tokį aplinkinių elgesį gali suprasti kaip patvirtinimą, jog pasirinko teisingą kelią: Biblijoje juk taip pat kalbama apie Jėzaus ir apaštalų persekiojimą.
Vėliau tėčio artimieji su jo pasirinkimu susitaikė. Remigijui gimus, šeima sutarė bendrauti žmogiškai ir neliesti tikėjimo temų.
Vis dėlto, Remigijaus teigimu, didžiausių sunkumų bendraujant galėjo kilti dėl jo paties pozicijos. Būdamas organizacijos narys jis tikėjo, kad tarnauja Dievui ir priklauso vienintelei teisingai religijai, o nepriklausantys žmonės gyvena blogame, Šėtono valdomame pasaulyje.
Dėl to ilgą laiką jis domėjosi tik artimiausiais giminaičiais, o tolimesnių, nepriklausančių organizacijai, beveik nepažino. Išėjęs iš bendruomenės Remigijus pradėjo labiau domėtis savo šeima ir suprato, kad anksčiau į tuos žmones žvelgė ne kaip į artimuosius, o kaip į asmenis, kuriems reikia skelbti organizacijos tiesą.
Į religijos skleidimo veiklą įsitraukė dar būdamas vaikas
Didelę Remigijaus vaikystės dalį sudarė Jehovos liudytojų veikla. Kiekvieną savaitę vykdavo trys susitikimai: vienas trukdavo valandą, kiti du – po dvi valandas. Kiekvienam susitikimui reikėjo ruoštis ir namuose – skaityti organizacijos leidinius bei studijuoti Bibliją.
Vaikai taip pat buvo skatinami lankyti žmones namuose ir kalbėti apie religiją. Iš pradžių Remigijus eidavo kartu su tėvais, vėliau – su kitais bendruomenės nariais.
Būdamas 11 metų jis tapo nekrikštytu Jehovos žodžio skelbėju, o sulaukęs 12-os buvo pakrikštytas. Nuo tada galėjo aktyviai dalyvauti veikloje ir ieškoti žmonių, kuriems būtų galima pristatyti organizacijos mokymą. Tuomet jam buvo sakoma, kad tokiu būdu žmonės yra gelbėjami.
Pasak Remigijaus, į jo išpažįstamu tikėjimu dažniausiai susidomėdavo žmonės, išgyvenantys krizę. Vienus paskatindavo artimojo netektis, kitus – noras rasti atsakymus į klausimus apie gyvenimo prasmę, mirtį ar savo pašaukimą.
Pašnekovas teigė, kad krizę išgyvenusiems žmonėms organizacija pateikia aiškius ir paprastus paaiškinimus. Tai gali suteikti paguodos, tačiau kartu tokios būklės žmogų, jo vertinimu, lengviau paveikti.
Remigijus šį veikimo būdą palygino su vadinamuoju „meilės bombardavimu“ (angl. love bombing): naujas žmogus gauna daug dėmesio, rūpesčio ir priėmimo, tačiau vėliau jam keliamos sąlygos. Norint toliau jaustis mylimam ir priimtam, reikia laikytis nustatytų reikalavimų, todėl meilė tampa priklausoma nuo paklusnumo.
Jo manymu, į tokias organizacijas dažniau patenka žmonės, kuriems tam tikru gyvenimo metu trūksta vidinio stabilumo. Remigijus pabrėžė, kad tai nėra jų kaltė – sunkiomis akimirkomis kiekvienam gali prireikti atramos.
Tačiau, anot jo, vietoj pagalbos žmogui savarankiškai atsitiesti kartais sukuriama priklausomybė nuo pačios sistemos.
