„Negalvojau, kad dar galiu patirti tokias stiprias emocijas. Vis dėlto, būnant 55-erių, gyvenimas yra ramesnis, stabilesnis. Nustoji draskytis, nustoji daugelį dalykų taip stipriai imti į galvą. O dabar jaučiuosi vėl juos imantis į galvą“, – apie naujus išgyvenimus pasakojo neseniai mylimajai Monikai Žilinskaitei pasipiršęs žurnalistas, rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis.
Pokalbyje su naujienų portalu tv3.lt pora papasakojo apie sužadėtuves, išskirtinio žiedo istoriją ir planuojamas vestuves.
Žiedas buvo kuriamas ne vieną dieną
A. Užkalnis teigė, kad piršlybos nebuvo spontaniškas sprendimas. Žiedą kūrė juvelyrė Jurga Gusarovienė, su kuria vyras pažįstamas dar iš laikų, kai ji dirbo televizijoje ir buvo jo laidos prodiuserė.
Anot Andriaus, su Monika apie sužadėtuves jie kalbėjosi jau prieš kelis mėnesius, o specialaus žiedo gamyba taip pat užtruko. Prie jo kūrimo prisidėjo ir pati Monika – ji rinkosi papuošalo dizainą.
Monika pasakojo J. Gusarovienę pažįstanti seniai. Juvelyrė anksčiau buvo jos amžinatilsį brolio Roko Žilinsko bendradarbė, o jos darbai moteriai patiko dar tada, kai ši pradėjo verstis juvelyrika. Juvelyrė Monikos dukrai buvo pagaminusi unikalų papuošalą 16-ojo gimtadienio proga.
Todėl, porai pradėjus svarstyti apie santykių įteisinimą, Monika nusprendė, kad žiedą norėtų užsisakyti būtent pas J. Gusarovienę. Apsilankiusi jos salone moteris kartu su juvelyre aptarė, kaip turėtų atrodyti papuošalas. Galutinis rezultatas, pasak Monikos, pranoko lūkesčius.
Lemtingas klausimas nuskambėjo automobilyje
Piršlybos įvyko automobilyje. A. Užkalnis pasakojo nepriklaupęs, tačiau pabrėžė, kad tokiai tradicijai neprieštarauja – kitomis aplinkybėmis būtų galėjęs taip ir pasielgti.
Jis atvyko pas Moniką prie namų, pasiėmė ją ir jos šuniuką, o ant galinės sėdynės kartu keliavo ir jo šuo. Pora atsisėdo priekyje, tuomet Andrius išsitraukė žiedą ir paklausė, ar Monika už jo tekės. Ji atsakė „taip“.
Automobilį vyras pasirinko neatsitiktinai. Pora daug laiko praleidžia keliaudama tarp Vilniaus ir Klaipėdos, todėl kelionės ir automobilis tapo svarbia jų santykių dalimi. Dėl šios priežasties tokia vieta jam pasirodė prasmingesnė už restoraną ar kitą įprastą erdvę. Anot Andriaus, viskas įvyko greitai, o ant galinės sėdynės buvę šunys tapo šio momento liudininkais.
Monika apie piršlybas nežinojo
Nors Monika pati rinkosi žiedo išvaizdą, ji nežinojo, kada tiksliai bus pasipiršta. Kadangi moteris gyvena Vilniuje, o Andrius – Klaipėdoje, pora įprastai susitinka kartą per savaitę, kartais – rečiau arba dažniau. Todėl piršlybos penktadienį Monikai tapo staigmena.
A. Užkalnis teigė, kad Monika yra santūri ir nėra linkusi džiaugsmą reikšti plojimais ar garsiais šūksniais, tačiau jis mano, kad moteris labai apsidžiaugė. Monika patvirtino išgyvenusi gražių emocijų ir sakė, kad viskas įvyko visiškai netikėtai.
Geros naujienos nudžiugino ir Monikos dukrą. Ji su Andriumi puikiai sutaria, o anksčiau juokaudavo, kad galbūt dabar vyras ją įsidukrins. Monika į tai atsakydavo negirdėjusi, kad būtų galima įsidukrinti suaugusį žmogų.
Vestuvėms renkasi kuklesnį formatą
Po sužadėtuvių pora jau galvoja apie vestuves, tačiau didelės šventės rengti neketina. A. Užkalnis sakė nesuprantantis žmonių, kurie vestuvėms organizuoja didžiules puotas su tortais, orkestrais, šokių aikštelėmis ir keliais šimtais svečių. Jo teigimu, Monika taip pat nėra tokių iškilmių gerbėja.
Pora planuoja kuklesnę šventę pavasarį. Andrius pastebėjo, kad vestuvės neretai tampa proga pasirodyti prieš kitus. Jo vertinimu, skurdesnėse ar primityvesnėse visuomenėse žmonės dėl ištaigingų vestuvių kartais skolinasi ir ima paskolas 20–25 metams, nors vėliau ilgai gyvena nepritekliuje.
Jis taip pat teigė, kad Lietuvoje vestuvės dažnai tampa tėvų, ypač mamų, svajone – norima nustebinti draugus ir kaimynus. Dėl to atsiranda spausdinti kvietimai, puošmenos, fotosesijos prie malūnų ar fontanų. A. Užkalnio nuomone, kuo labiau žmonės pasitiki savimi ir kuo mažiau siekia kažkam kažką įrodyti, tuo paprasčiau jie vertina tokias šventes.
Poros vestuvinį tortą keps Andriaus sesė, kuriai tai yra specialybė. Tačiau ir jis bus kuklus – be skulptūrėlių bei balandžių.
Santuoką jie mato kaip gražų ritualą
A. Užkalnis sakė suprantantis žmones, kurie santuokos nelaiko būtina. Kai kurie ją vertina kaip valstybės įsileidimą į asmeninį gyvenimą, kiti santuoką sieja su aiškesniu turto reguliavimu. Jo teigimu, susituokti nėra būtina nei dėl turto dalybų, nei dėl vaikų – turtą galima pasidalyti ir kitais būdais, o vaikų susilaukia ir nesusituokusios poros.
Vis dėlto jis su Monika renkasi tai, kas jiems patiems atrodo prasminga ir malonu. Jų akimis, santuoka yra ritualas, galintis suteikti daug gerų emocijų, todėl jie nemato priežasties jo atsisakyti.
Monika atviravo, kad iki pažinties su Andriumi apie vestuves negalvojo. Jai patiko nepriklausomos moters statusas, o vaikystėje ir jaunystėje, kai kitos mergaitės kalbėdavo apie norimą santuoką, ji pati sakydavo apskritai nenorinti tekėti.
Moteris nenorėjo formalumų ir manė, kad gyvenimas kartu be jų yra pakankamas. Tačiau, užsimezgus santykiams su Andriumi, viskas susiklostė savaime. Monika abejojo, ar su kitu žmogumi būtų nutikę taip pat.
Kodėl iki vestuvių neskuba apsigyventi kartu?
Nors vestuvių planai jau dėliojami, pora kol kas neketina skubėti pasirinkti bendros gyvenamosios vietos. Monika gyvena Vilniuje, Andrius yra įsikūręs Klaipėdoje, todėl jiedu ir toliau dažnai keliauja tarp abiejų miestų.
A. Užkalnis aiškino, kad nemažai jo darbų vyksta ne tik pajūryje, bet ir Vilniuje – tenka dalyvauti filmavimuose bei užsiimti kita veikla. Dėl to jis abejoja, ar iki vestuvių būtų įmanoma pakeisti gyvenamąją vietą.
Šiuo metu bendras būstas porai nėra svarbiausias prioritetas. Andriaus nuomone, situacija atrodytų kitaip, jeigu jie turėtų bendrų vaikų ir gyventų atskirai. Tačiau dabar, palyginti su kitomis poromis, jie kartu praleidžia ne mažiau laiko – tiesiog jų bendras laikas dažniau telkiasi į kelias savaitės dienas.
Andrius neatmetė, kad ateityje jie apsigyvens kartu. Vis dėlto kol kas neaišku, ar tai įvyks Vilniuje, Klaipėdoje, ar net Italijoje.
