Per pastaruosius 12 mėnesių iš pinigų lošė apie 20 proc. 15–16 metų Lietuvos moksleivių, rodo Seimo kanceliarijos duomenys. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad daugelyje šiuolaikinių žaidimų, taip pat skirtų vaikams, naudojami lošimus imituojantys elementai.
Apie tai, kaip galimos lošimų formos kompiuteriniuose žaidimuose ir interneto platformose veikia vaikų psichiką bei kokių veiksmų turėtų imtis tėvai, kalbėta su psichologu, portalo psichika.eu įkūrėju Edvardu Šidlausku ir Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiuoju specialistu, psichologu Olegu Mackevičiumi.
E. Šidlausko teigimu, paslėpti azartinių lošimų elementai vaikų žaidimuose ar platformose, kuriose žaidžiama dėl įvairių kompiuterinių aksesuarų, ateityje gali paskatinti priklausomybės nuo azartinių lošimų atsiradimą.
Psichologas aiškino, kad vaikystėje žmogus dažnai mokosi per įvairias suaugusiųjų gyvenimo imitacijas. Todėl lošimų elementų naudojimas žaidimuose gali tapti tam tikru pasirengimu įsitraukti į lošimą. E. Šidlauskas tai palygino su vaikišku šampanu – forma primena suaugusiųjų pasaulį, nors turinys kitoks.
Vaikai gali lošti net ne už pinigus
LPT psichologas O. Mackevičius pabrėžė, kad pirmiausia svarbu atskirti azartinį lošimą nuo įprasto kompiuterinio žaidimo. Azartinis lošimas – tai žaidimas iš pinigų ar kito materialaus atlygio, kai rezultatas nepriklauso nuo žaidėjo įgūdžių ar gebėjimo laimėti.
Kompiuteriniuose žaidimuose vaikai gali susidurti su vadinamosiomis „lobių skryniomis“ (Loot boxes) ir kitomis mokėjimo sistemomis. Jas įsigijus galima gauti įvairių virtualių aksesuarų ar žaidimo priedų, tačiau iš anksto nežinoma, koks daiktas bus laimėtas.
Pasak O. Mackevičiaus, būtent nežinomybė ir lūkestis gauti vertingą daiktą šį procesą daro panašų į lošimą. Vaikas sumoka, tikisi konkretaus rezultato, atidaro skrynią, o gavęs ne tai, ko norėjo, gali bandyti dar kartą. Taip formuojasi pasikartojantis elgesio modelis: statymas, nežinomas rezultatas, laimėjimas arba pralaimėjimas ir naujas bandymas.
Specialistas taip pat nurodė, kad egzistuoja išorinės platformos, kuriose galima lošti iš „lobių skrynių“ turinio.
Baudos ir grasinimai gali paskatinti vaiką slėpti problemą
Kalbėdamas apie tėvų reakciją, E. Šidlauskas perspėjo, kad pastebėję priklausomą vaiko elgesį suaugusieji kartais imasi vien bausmių, draudimų ir griežtos kontrolės. Toks požiūris gali paskatinti vaiką meluoti, slapukauti ir toliau žaisti paslapčia.
Psichologas rekomenduoja su vaikais kalbėtis ramiai, stengtis suprasti jų požiūrį ir klausimais padėti patiems įvertinti galimą tokio elgesio žalą. Jei tėvams neužtenka laiko ar žinių šiai situacijai spręsti, pagalbos galima kreiptis į mokyklos psichologą ar kitus artimiausius specialistus.
O. Mackevičius taip pat pabrėžė, kad moralizavimas, kaltinimai ir grasinimai dažniausiai nepadeda. Priešingai, jie gali sukurti sieną tarp vaikų ir tėvų, todėl atžalos ima slėpti savo sunkumus. Specialistas pasakojo, kad kai kurie lošimus dar paauglystėje pradėję klientai problemą slėpė būtent todėl, kad bijojo tėvų reakcijos ir galimų, kai kuriais atvejais net fizinių, pasekmių.
Kokie požymiai turėtų suklusti tėvus?
E. Šidlausko teigimu, apie galimą priklausomybę gali įspėti pasikeitęs vaiko elgesys. Vertėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas pradeda slapukauti, meluoti, patiria staigius pykčio ar agresijos protrūkius, ypač tada, kai jam neleidžiama naudotis kompiuteriu.
Riziką taip pat gali rodyti sutrikusi kasdienė rutina: pamokų praleidinėjimas, neatlikti namų darbai, nebelankomi būreliai ar ne pagal paskirtį išleidžiami pietums skirti pinigai.
Psichologas pabrėžė, kad vaikams būtina aiškiai paaiškinti: azartiniai lošimai nėra pajamų šaltinis. Tai gali būti tik pramoga, tačiau su uždarbiu ji neturi nieko bendra.
Visą laidos „Dienos pjūvis“ įrašą galima peržiūrėti straipsnio pradžioje.
