Insultas kasmet smogia tūkstančiams lietuvių, tačiau ne visi susimąsto, kaip stipriai ši liga gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Kaunietis Gintaras Kazakauskas tai patyrė būdamas 56-erių. Lemtingą 2018 metų rytą medikai sakė, kad nuo mirties jį skyrė vos keliolika minučių.
Dabar 64-erių vyras vis dar susiduria su insulto pasekmėmis, tačiau neatsisako svajonės sugrįžti prie buriavimo. Be to, savo patirtį jis pavertė pagalba kitiems – įkūrė labdaros ir paramos fondą „Atbėk“.
Viską pakeitė vos vienas pojūtis
Insultą Gintaras patyrė 2018 metų lapkričio 15-ąją – dukros gimtadienį. Rytas prasidėjo įprastai: vyras su žmona gėrė kavą ir nė neįtarė, kad netrukus prireiks skubios pagalbos.
Kai žmona išėjo ruošti dar vieno kavos puodelio, Gintarą staiga apėmė stiprėjantis silpnumas. Jis suprato, kad alpsta, ir nugriuvo. Laimei, žmona buvo šalia, todėl greitoji pagalba buvo iškviesta nedelsiant ir atvyko labai greitai.
Vyras buvo skubiai išvežtas į klinikas. Ten medikų komanda jau laukė paciento, o dėl galvoje trūkusios kraujagyslės Gintaras iškart išgabentas į operacinę.
Vėliau gydytojai jam pasakė, kad žmona tą rytą išgelbėjo jo gyvybę – jeigu pagalba būtų vėlavusi dar 15 minučių, jo galėjo nebebūti. Iki šiol vyras ant galvos mato operacijos siūlę.
Po ligos teko mokytis gyventi iš naujo
Po operacijos Gintaras buvo perkeltas į reabilitacijos skyrių, tačiau, jo pasakojimu, sąmoningai atsipeikėjo tik maždaug po savaitės. Medikai teigė, kad tuo metu jis buvo agresyvus ir neramus, todėl turėjo būti pririštas.
Apie tai išgirdęs vyras jautėsi nejaukiai ir atsiprašė personalo, nors suprato, kad tokios būklės tuo metu kontroliuoti negalėjo.
Reabilitacija truko ilgiau nei du mėnesius. Gintarui teko iš naujo mokytis atlikti dalį kasdienių veiksmų, o net mažiausia pažanga pareikalavo daug kantrybės. Vis dėlto iš pradžių jis pasiekė, kad galėtų vaikščioti be lazdos.
Tačiau grįžus namo nutiko nelaimė: eidamas iš vieno kambario į kitą ir sukdamas Gintaras stipriai nikstelėjo insulto pažeistą koją. Ji buvo įdėta į langetę ir įtvare išbuvo beveik metus. Po to vyras nebegalėjo vaikščioti be lazdos, o jo būklė pastebimai pablogėjo.
Insultas pažeidė dešinę kūno pusę, o dešinė ranka iki šiol neveiksni. Kad sustiprėtų, Gintaras kasmet vyksta į sanatoriją reabilitacijai.
Praėjus beveik aštuoneriems metams po insulto, savijauta tebėra permaininga. Vienomis dienomis būna geriau, kitomis – labai sunku. Vyras sako esantis visiškai priklausomas nuo stiprių vaistų nuo skausmo: jų neišgėrus, visą kūną ima tampyti ir tąsyti.
Sunkios patirties nepaleido – pasirinko padėti kitiems
Prieš insultą viena didžiausių Gintaro aistrų buvo buriavimas. Nors sugrįžti prie šio pomėgio dabar sudėtinga, vyras svajonės neatsisako. Iki ligos jis kasmet po kelis mėnesius praleisdavo Egėjo jūroje Graikijoje, buriuodamas tarp salų.
Patirtos pasekmės paskatino Gintarą imtis ir visuomeninės veiklos. Susidūręs su sunkumais po insulto, jis pasigedo fondų ar organizacijų, kurios finansiškai padėtų šią ligą patyrusiems žmonėms.
Todėl, padedamas žmonos ir pažįstamų, jis įkūrė labdaros ir paramos fondą „Atbėk“. Fondas bendradarbiauja su keliais kineziterapeutais. Jie rekomenduoja žmones po insulto, kuriems reikia reabilitacijos, o sudarius sutartį fondas ją finansuoja ir specialistai su pacientais dirba.
Gintaras ragina žmones daugiau dėmesio skirti savo sveikatai. Jo teigimu, insultas neatsiranda iš niekur, todėl nereikėtų numoti ranka į pakilusią kraujospūdį, galvos svaigimą ar mirgėjimą akyse. Pablogėjus savijautai, jis pataria ieškoti informacijos apie galimas priežastis ir kreiptis pagalbos.
Vyras pabrėžia, kad pasikartojančio prasto savijautos nereikėtų ignoruoti, nes insultas gali ištikti tiek jaunus, tiek vyresnius žmones.
Norintys prisidėti prie labdaros ir paramos fondo „Atbėk“ veiklos, tai gali padaryti pagal straipsnyje nurodytus rekvizitus.
