Trauma iš esmės pakeitė klaipėdiečio Rapolo Micevičiaus gyvenimą, tačiau jo nesustabdė. Atradęs paralimpinį snieglenčių sportą, jis po 32 metų pertraukos į paralimpines žaidynes sugrąžino Lietuvos trispalvę ir varžybose užėmė devintąją vietą.
Vienas kritimas padalijo gyvenimą į dvi dalis
Šiandien R. Micevičiaus kasdienybė ir vėl neatsiejama nuo sporto. Šiltuoju metų laiku jis Lietuvos pajūryje kaituoja ir moko to kitus, o žiemą kartu su sužadėtine Brigita Janiulyte bei šunimi D’Artanjanu vyksta į kalnus. Ten jėgos aitvarą pakeičia snieglentė.
Vis dėlto jo gyvenimą galima aiškiai padalyti į laiką prieš traumą ir po jos. Prieš penkerius metus Rapolas turėjo karjerą, nuosavą būstą, automobilį ir mėgavosi aktyviu gyvenimo būdu.
2021 metų spalį viena įprasta diena netikėtai pasisuko kitaip. Griebęs jėgos aitvarą, vyras bandė ore atlikti sudėtingą triuką, tačiau stiprus vėjas jį iš maždaug dešimties metrų aukščio parbloškė ant žemės.
Po kritimo Rapolui lūžo koja dviejose vietose. Beveik metus jis praleido ligoninėje, tarp pilkų sienų, tikėdamasis, kad gyvenimą pavyks sugrąžinti į ankstesnes vėžes.
Sprendimas, atvėręs kelią pirmyn
Prisimindamas laikotarpį po traumos, R. Micevičius pabrėžia pokalbio ir problemų įvardijimo svarbą. Jo teigimu, bendravimas padeda ieškoti sprendimų, o garsiai išsakyti sunkumai leidžia sutikti daugiau žmonių, galinčių padėti.
Rapolas taip pat ragina neapsiriboti tuo, kas nutiko blogo, o susitelkti į klausimą, ką galima padaryti, kad rytojus būtų geresnis. Jo manymu, sustingimo ir susitaikymo etapas neturėtų užsitęsti, nes ilgai stoviniuojant vietoje tampa sunku vėl pradėti judėti pirmyn.
Galiausiai vyras nusprendė rinktis dalies kojos amputaciją, užuot dar ilgai gydęs sužalotą galūnę. Šis sumanymas medikams iš pradžių neatrodė vienareikšmiškai priimtinas – konsiliumo nariai pasidalijo į dvi stovyklas. Tačiau priėmus sprendimą prasidėjo naujas Rapolo gyvenimo etapas: su protezu jis atrado profesionalųjį sportą.
Protezas nuvedė į snieglenčių trasą
Į paralimpinį sportą R. Micevičius pateko ne pagal iš anksto parengtą planą. Dabar jis varžosi snieglenčių kroso ir slalomo disciplinose.
Mintį išbandyti snieglenčių sportą su protezuota koja pasiūlė artimas bičiulis. Iki tol pats Rapolas net nežinojo apie tokios sporto šakos egzistavimą.
Pirmieji bandymai nebuvo lengvi, tačiau sportininkas matė galimybę tobulėti. Pamažu jis savo jėgas ir gyvenimą ėmė dėlioti taip, kad sportas taptų jo darbu ir karjera.
Į paralimpines žaidynes R. Micevičius pateko po 32 metų pertraukos ir į jas sugrąžino Lietuvos trispalvę. Pats atletas pripažįsta, kad šio pasiekimo reikšmę suprato ne iš karto.
Iš pradžių jis į sportą žvelgė kaip į asmeninį projektą – norėjo išsiaiškinti, kaip toliau gyventi laimingai. Vėliau paaiškėjo, kad šis kelias tapo ir Lietuvos atstovavimu. Dabar Rapolas vis labiau jaučia atsakomybę ne tik siekti asmeninio progreso, bet ir kuo geriau pasirodyti už savo šalį.
Milano-Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse sportininkas įveikė sudėtingą trasą aukščiausio lygio varžybose ir užėmė devintąją vietą. Nors pats mano, kad galutinis rezultatas galėjo būti geresnis, jis džiaugėsi sugebėjęs įveikti trasą.
Rapolas prisiminė, kad prieš ketverius metus kai kurių trasų dar nepajėgdavo įveikti, o šįkart susidūrė su sudėtinga, tačiau jam įveikiama paralimpine trasa. Sportininkas juokavo, kad aštuntoji vieta būtų leidusi gerai jaustis ateinančius ketverius metus, tačiau dabar jis planuoja toliau ruoštis, tikisi gauti finansavimą ir siekti aukštesnio rezultato.
Rapolo istorija persikėlė į kino ekraną
Šių metų gegužę kino teatruose pasirodė dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“, sukurtas pagal R. Micevičiaus gyvenimo istoriją. Generaline juostos rėmėja tapo Lietuvos paralimpinio komiteto mecenatė „Bitė Lietuva“.
Bendrovės indėlis į paralimpinį sportą neapsiriboja filmu. Skaitmeninių paslaugų bendrovė taip pat prisideda prie sportininkų pasirengimo aukščiausio lygio varžyboms, jų psichologinės gerovės ir paralimpinio sporto matomumo.
Siūlymų jo istoriją perkelti į filmą ar papasakoti knygoje Rapolas buvo gavęs ir anksčiau, tačiau tuomet manė, kad tam dar per anksti. Jis norėjo pirmiausia daugiau nuveikti ir sukaupti patirties, kad pasakojimas būtų ne vien apie rezultatus, bet ir turėtų įkvepiančią istoriją.
Vėliau susisiekusi filmo kūrybinė komanda paaiškino norinti atskleisti ne tik sportinius pasiekimus, bet ir patį žmogų. Tai pakeitė būsimos juostos kryptį.
Filmas buvo kuriamas maždaug metus. Jame užfiksuota Rapolo kasdienybė Lietuvos pajūryje, pasirengimas žaidynėms Italijoje, taip pat dvi jam svarbiausios moterys – sužadėtinė Brigita ir mama Irena. Sūnų ji palaikė ne tik žodžiais ir buvimu šalia, bet ir malda.
Artimųjų palaikymas Rapolui tebėra svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Brigita, pasak jo, pirmiausia yra jo komandos narė.
Jiedu gyvena kaip komanda, kurioje vienas kitu pasirūpina. Sportininkas pabrėžia, kad kartu jie gali nuveikti daugiau nei kiekvienas atskirai, o jų kasdienybę stiprina pasitikėjimas, tarpusavio palaikymas ir meilė.
Po traumos pasikeitė ne tik R. Micevičiaus gyvenimas, bet ir jo tikslai. Šiandien jis galvoja ne vien apie asmenines galimybes – jam vis svarbiau kuo geriau atstovauti Lietuvai.
