Po šiemet įvykusių didžiųjų koncertų Andrius Mamontovas jaunesnysis rugpjūčio pabaigoje vėl pasirodys scenoje kartu su savo tėčiu. Muzikantų laukia koncertai Klaipėdos piliavietėje, prie Druskonio ežero ir Kauno jachtklube. Laukdamas šių pasirodymų A. Mamontovas jaunesnysis papasakojo apie grupės atmosferą, tėčio reakcijas scenoje ir tai, kaip jo sužadėtinė Embla tapo grupės dalimi.
Andrius sako, kad susitikimai su tėčiu, Eimantu, Danu ir Viktoru visada suteikia daug gerų emocijų. Pasak jo, bendras laikas kupinas humoro ir energijos, o būtent šio jausmo muzikantai nuolat ieško. Jis prilygino tai savotiškai priklausomybei, dėl kurios ir tęsiama ši veikla.
Rugpjūčio 21–23 dienomis grupė surengs pasirodymus Klaipėdoje, Druskininkuose ir Kaune. Koncertuose skambės programa „Geriausios dainos. I dalis“.
Nors Andrius ne pirmus metus groja dideliuose tėčio koncertuose, mažesnės erdvės jam kelia daugiau jaudulio. Šiemet jis pasirodė arenose ir Kalnų parke, o praėjusiais metais – šou Kaune. Vis dėlto, jo teigimu, intymesnėje aplinkoje įtampa didesnė, nes atlikėjas mato kiekvieną klausytojų veidą, o tai labiau jaudina nei prieš tūkstantinę auditoriją.
Grupėje – žmonės, pažįstami dešimtmečius
Pasak Andriaus, dabartinis grupės tarpusavio ryšys susiformavo per daugelį metų. Tėtį jis pažįsta nuo pat gimimo, o Eimantą Belicką vadina beveik šeimos nariu. Eimantas A. Mamontovą pažinojo dar prieš Andriaus gimimą, todėl su juo sieja ir bendri prisiminimai iš atlikėjo vaikystės. Bosine gitara grojantį Viktorą Andrius pažįsta maždaug dešimt metų. Muzikantas mano, kad toks artumas leidžia daug ką scenoje atlikti natūraliai, be papildomų susitarimų.
Tėčio kūrinius Andrius taip pat žino nuo vaikystės. Jis yra matęs šimtus A. Mamontovo koncertų ir tūkstančius kartų girdėjęs jo dainas, todėl jų struktūra bei skambesys jam puikiai pažįstami. Atlikdamas šiuos kūrinius pats, jis stengiasi išsaugoti jų esmę, tačiau nesiekia tiksliai nukopijuoti ankstesnių įrašų ar koncertinių versijų.
Vis dėlto tam tikrų ribų Andrius neperžengia. Jis juokauja negalintis visiškai pakeisti dainos struktūros ar atlikti jos visai kitaip, kad tėtis neva nepažvelgtų piktai. Tačiau iš tikrųjų, pasak sūnaus, A. Mamontovas nėra griežtas grupės vadovas. Jei kas nors skamba prastai, jis apie tai pasako, bet muzikantams suteikia nemažai laisvės.
A. Mamontovas, kaip teigia Andrius, nori naujo skambesio ir kitokios patirties. Muzikantai gali savaip paimti akordą ar pasirinkti kitą tembrą – svarbiausia, kad atsirastų naujas jausmas.
Šių metų koncertuose prie grupės prisijungė ir Andriaus sužadėtinė Embla. Šią mintį pasiūlė pats A. Mamontovas. Kartą su sūnumi grįždamas iš repeticijos jis paklausė, ar Embla galėtų dainuoti pritariantį vokalą. Andrius iškart sutiko.
Kadangi Embla nekalba lietuviškai, ji šiek tiek jaudinosi. Vis dėlto jai teko išmokti tik vieną frazę – „ar tai būtum tu“. Andrius sako, kad išmokęs ją šiuos žodžius ir pasiruošimas buvo baigtas.
Nors tėvo ir sūnaus ryšys artimas, Andrius vis dar negali iki galo perprasti, kaip gimsta A. Mamontovo dainos. Jis svarsto, kaip sukuriami konkretūs žodžiai, melodija ir akordai, nes jo paties atlikta ar parašyta tokia pati daina, tikėtina, neskambėtų taip pat. Tėčio kūryboje, pasak Andriaus, išlieka tam tikra paslaptis.
A. Mamontovo jaunesnysis labiausiai vertina rečiau skambančius tėčio kūrinius. Tarp jo mėgstamiausių – „Vėjas“, „Geltoni krantai“, „Tu likai lietuje“, „Pėdos ant drėgno akmens“, „Tik žvakių šviesoje“, „Tušti delnai“, „Liūdesio angelas“, „Geležinė širdis“ ir kitos dainos.
Atlikėjas mano, kad šių kūrinių prasmė priklauso nuo klausytojo gyvenimo patirties. Nors dainų autorius galėjo turėti konkrečią perkeltinę reikšmę, skirtingi žmonės tuos pačius žodžius suvokia savaip.
