Daugelis sodininkų rugsėjo pabaigoje skuba susukti žarnas, manydami, kad pasibaigus karščiams, sodo laistymą galima nutraukti iki pavasario. Daugelį metų dariau tą pačią klaidą: jei nukrito lapai, vadinasi, visa augmenija pereina į ramybės periodą.
Už tokį neatsargumą kaina buvo trys veisliniai kadagiai, kurie per vieną besniegę žiemą virto sausais, trapiais šiaudais. Visžalių augalų laistymui taikomos visiškai kitos taisyklės nei obelų ar serbentų priežiūrai.
Kodėl visžaliams augalams reikia rudens drėgmės
Pagrindinė priežastis slypi biologijoje: spygliai žiemai nenukrenta. Lapuočiai krūmai ir medžiai šaltį pasitinka be lapų, beveik visiškai sustabdydami garavimą iki pavasario sulčių tekėjimo. Eglės, tujos, kadagiai ir pušys net ir šalnomis, ypač po ryškia žiemos saule ir vėjyje, toliau garina vandenį per spyglių žioteles. Šaknų sistema yra įšalusioje dirvoje ir praranda gebėjimą papildyti drėgmės atsargas.
Pasireiškia fiziologinio džiovinimo efektas: vainikėlis sunaudoja vandens atsargas iš ūglių, o įšalusios žemės šaknys negali kompensuoti šių nuostolių. Dėl to augalas tiesiogine prasme nudžiūsta. Raudoni spygliai, kurie pavasarį dažnai laikomi saulės nudegimu, dažnai siejami su drėgmės trūkumu šaknų turinčiame dirvožemio sluoksnyje rudenį.
Optimalus drėgmę didinančio drėkinimo laikas yra stabili dienos temperatūra, maždaug nuo +3 iki +9 °C. Šiuo laikotarpiu žemė dar nėra užšalusi ir gali sugerti drėgmę pakankamai giliai, o vėsus oras nebeskatina nepageidaujamo aktyvaus augimo atnaujinimo.
Vandens kiekio apskaičiavimas priklausomai nuo augalo dydžio
Neverta atsitiktinai nustatyti vandens kiekio. Jaunam iki vieno metro aukščio daigui vienam drėgmę įkraunančiam laistymui reikia bent dviejų kibirų vandens. 1,5–2,5 metro aukščio augalams reikia apie penkių–šešių kibirų.
Didelėms, suaugusioms eglėms ir pušims tūris padidinamas iki aštuonių–dešimties kibirų. Priešingu atveju gali sušlapti tik viršutinis dirvožemio sluoksnis, o gilesnės šaknys liks sausoje dirvoje.
Jauni augalai iki penkerių metų pirmieji kenčia nuo drėgmės trūkumo, nes jų šaknų sistema vis dar kompaktiška ir neturi daug ilgų, šakotų šaknų. Būtina laistyti kamieno ratą išilgai vainiko iškyšos, šiek tiek atsitraukiant nuo kamieno, nes didelė dalis siurbimo šaknų yra arčiau išorinio perimetro.
Laistymo technologija ir drėkinimo gylio tikrinimas
Nerekomenduojama išpilti viso vandens kiekio iš žarnos iš karto, nes jis gali tiesiog pasklisti po suspaustą dirvos paviršių. Geriau vandenį laistyti trimis dozėmis, maždaug kas 40 minučių, leidžiant kiekvienai daliai palaipsniui įsigerti giliau.
Naudinga aplink vainiko perimetrą suformuoti nedidelį, maždaug 10 cm aukščio, žemių kauburėlį. Tai padės išlaikyti vandenį kamieno apskritime ir neleis jam plisti į šonus.
Drėgmės kokybę tikrinu sausu mediniu kaiščiu. Įsmeigiu jį į žemę prie kamieno apskritimo apie 30 cm. Jei kaištis lengvai įsminga ir jį ištraukus ant jo vis dar lieka drėgnos žemės, drėgmės tiekimas pakankamas. Jei žemė išlieka sausa ir tanki maždaug 15 cm gylyje, laistymą reikia pakartoti kitą dieną.
Pagrindinė taisyklė prieš žiemą
Nenustokite rūpintis spygliuočiais vien dėl to, kad baigėsi karščiai ir lapuočiai jau numetė lapus. Tujos, kadagiai, pušys ir eglės žiemą ir toliau praranda drėgmę, todėl gerai sudrėkinus dirvą prieš užšalimą, jos lengviau išgyvena šalnas, vėją ir ryškią žiemos saulę.
Drėgmę kaupiantis laistymas yra ypač svarbus po sauso rudens ir prieš besniegę, šalnančią žiemą. Laiku sukurtos drėgmės atsargos dirvožemio šaknų sluoksnyje gali žymiai sumažinti spyglių žiemos išdžiūvimo ir pavasarinio rudavimo riziką.
