Tikėjimas šiandien daugelio žmonių gyvenime atsiduria ne pirmoje vietoje. Kai kurie renkasi tik religines šventes ar svarbiausius sakramentus – Velykas, Kalėdas, krikštą, santuoką ar paskutinį patepimą, tačiau išpažinties eina retai. Vis dėlto kunigas G. Satkauskas pabrėžia, kad tikėjimas gali tapti atrama tiek džiaugsmo, tiek sunkiomis gyvenimo akimirkomis.
Bažnyčia nėra tas pats, kas Dievas
Laidoje kunigas pasakojo, kad augo tikinčioje šeimoje. Tėvai jį ir tris brolius ragindavo eiti į bažnyčią. Nors vaikystėje berniukai kartais bandydavo šį įprotį atidėti, šiandien pašnekovas tą laiką prisimena kaip labai gražų.
Paauglystėje jis nuo tikėjimo buvo nutolęs, nes jautė gėdą, kad bendraamžiai gali sužinoti apie jo tikėjimą ir tarnystę bažnyčioje. Kunigo manymu, tokį jausmą gali stiprinti visuomenėje paplitę stereotipai ir pašaipos apie Bažnyčią. Dėl to jauni žmonės kartais renkasi tikėti privačiai, apie savo tikėjimą viešai nekalbėdami.
Lietuvos tikėjimo tradiciją paveikė keli sudėtingi laikotarpiai. Sovietmečiu dėl tikėjimo žmonės buvo persekiojami, vėliau tikinčiųjų liko mažiau, o šiandien prie pokyčių prisideda sekuliarizacija. Neigiamą požiūrį į Bažnyčią taip pat stiprina visuomenėje nuskambantys skandalai, kurie neretai paveikia ir religingų žmonių vertinimą.
Nors apklausos rodo mažėjantį pasitikėjimą Bažnyčia, G. Satkauskas ragina nelyginti institucijos su Dievu. Jo teigimu, dauguma lietuvių vis dar tiki Dievu ir Kristumi. Kunigas sakė Bažnyčioje esantis ir jos problemas bandantis spręsti todėl, kad pasitiki Dievu bei Kristumi, o ne vien institucija ar joje esančiais žmonėmis.
Išpažintis padeda išgirsti sąžinę
Jauni žmonės vis dažniau kreipiasi į psichologus ir psichoterapeutus, o kunigas tokį pasirinkimą vertina palankiai. Jo teigimu, kai kurios dvasinės žaizdos, polinkis į nuodėmę ar tam tikras ydas gali būti susiję su traumomis ir psichologinėmis žaizdomis. Todėl kai kuriems žmonėms gali būti naudinga derinti psichologinę ir dvasinę pagalbą.
Pasak G. Satkausko, išpažintis nėra psichologo konsultacijos pakaitalas. Nors jos metu vyksta pokalbis, pagrindinė išpažinties prasmė – per kunigą, kaip Dievo įrankį, gauti nuodėmių atleidimą ir atsikratyti slegiančios naštos.
Kunigas išpažintį apibūdino kaip džiaugsmo sakramentą: žmogus apmąsto savo veiksmus, pajunta gailestį, juos išpažįsta, susitaiko su Dievu ir kitais žmonėmis bei gali pradėti gyvenimą iš naujo.
Klausykloje, kaip aiškino pašnekovas, pirmiausia siekiama ne analizuoti traumas, lemiančias žmogaus elgesį, o pažvelgti į gyvenimą iš tikėjimo perspektyvos ir atpažinti Dievo valią – suprasti, ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas, turėtų vidinę ramybę, augtų ir tobulėtų.
Ilgą laiką neatliekant išpažinties, anot kunigo, gali prislopti sąžinė. Žmogus ima jos nebegirdėti ir praranda vidinį orientyrą, padedantį pasirinkti gyvenimo kryptį. Sąžinė vadinama ir Dievo balsu žmoguje; Imanuelis Kantas jos buvimą laikė savotišku Dievo buvimo įrodymu.
G. Satkausko teigimu, praradęs šį „kompasą“ žmogus gali pasiklysti, susižeisti, prarasti gyvenimo tikslą, džiaugsmą, skonį ir prasmę. Išpažinties praktikavimas, jo žodžiais, ugdo ir apvalo sąžinę, padeda geriau pajusti Dievo vedimą bei įspėjimus įvairiose gyvenimo situacijose.
Kam skiriamos tikinčiųjų aukos?
Viešojoje erdvėje kartais kyla klausimų dėl kai kurių kunigų gyvenimo būdo ir prabangių automobilių. Žmonės svarsto, ar tokie pirkiniai finansuojami iš jų aukų.
G. Satkauskas paaiškino, kad kunigas, jei nėra vienuolis, neturi neturto įžado, tačiau tai nereiškia, kad jis gali gyventi prabangiai. Bažnyčia kunigus kviečia rinktis kuklų gyvenimo būdą ir likusias lėšas skirti aukoms.
Pasak jo, tokie atvejai visuomenę piktina, tačiau tai yra išimtys, o ne taisyklė. Aukos, kurias žmonės skiria bažnyčioje, per Mišias ar į aukų dėžutes, paprastai atitenka bendruomenei, parapijai ar kitai organizacijai. Jos naudojamos pastatams išlaikyti, darbuotojams ir kitoms bendruomenės reikmėms. Kunigas neturi teisės šių pinigų naudoti asmeniškai.
Iš ko gauna pajamas kunigai?
Kunigų pajamų šaltiniai yra du. Pirmasis – Mišių stipendija, kai žmogus prašo melstis konkrečia intencija. Lietuvoje kunigui per dieną iš tokios stipendijos leidžiama gauti ne daugiau kaip 50 eurų.
Antrasis šaltinis – pagal Bažnyčios teisę kunigo išlaikymui skiriama auka už suteiktus sakramentus, pavyzdžiui, laidotuves, vestuves ar krikštą. Šios lėšos skirtos būtent kunigo išlaikymui.
Kunigas pabrėžė, kad Lietuvoje auka yra laisva. Nėra nustatytų privalomų sumų už vieną ar kitą sakramentą. Jei žmogus susiduria su piktnaudžiavimu, apie tai patariama pranešti vyskupijai ar kurijai. Svarbu, kad skundas nebūtų anoniminis, nes vyresnieji tokiu būdu gali užkirsti kelią pažeidimams.
Kunigai taip pat gali susižavėti
Laidoje taip pat aptarta, kodėl svarbus santuokos sakramentas ir kodėl gyvenimas nesusituokus Bažnyčios požiūriu laikomas nuodėme. G. Satkausko buvo paklausta, ar kunigai gali susižavėti ar įsimylėti.
Kunigas atsakė, kad susižavėjimas gali aplankyti ir kunigus. Svarbiausia esą ne pats jausmas, o tai, kaip žmogus į jį reaguoja. Brandus atsakas reiškia savo tapatybės ir pašaukimo prisiminimą. Toks išgyvenimas, jo teigimu, gali net sustiprinti ištikimybę bei atsidavimą tarnystei.
Meilės kunigas nelaiko nuodėme, tačiau nuodėmingi gali būti iš jos kylantys veiksmai. Jei nesusituokęs žmogus užmezga intymų ryšį, tai, pasak pašnekovo, tampa veidmainyste jo paties, kito žmogaus ir Dievo akivaizdoje.
Ko žmonės labiausiai gailisi gyvenimo pabaigoje?
VUL Santaros klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas pasakojo, kad kunigas lydi žmones ne tik per krikštą ar santuoką, bet ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Mirties akivaizdoje, jo teigimu, dažniausiai išryškėja du dalykai, dėl kurių žmonės gailisi.
Pirmiausia jie apgailestauja per daug dirbę ir dėl to skyrę per mažai laiko artimiesiems. Kaip pavyzdį kunigas pateikė tėvus, kurie jaunystėje visą dėmesį atiduoda darbui ir praleidžia savo vaikų vaikystę.
Antra dažna gailesčio priežastis – gyvenimas pagal kitų lūkesčius. Žmonės supranta klausę ne savo sąžinės ir giliausių troškimų, o pasidavę aplinkybėms, manipuliacijoms bei kitų reikalavimams.
Prieš mirtį atlikus išpažintį žmogui dažnai palengvėja. Tačiau kartu gali kilti apmaudas, kad anksčiau nebuvo skirta daugiau laiko sielai, Dievui, jo pažinimui ir kitiems žmonėms.
Kunigas sakė, kad žmogui vėl atradus taiką ir vienybę su Dievu, keičiasi ir požiūris į gyvenimo pabaigą. Nesvarbu, ar jis pasveiks, ar užmigs amžinu miegu, atsiranda tikėjimas, kad viskas bus gerai. Tokį vidinį pokytį G. Satkauskas vadino dvasiniu prisikėlimu.
Visą laidą „Verta žinoti“ galima žiūrėti straipsnio pradžioje. Laida rodoma kiekvieną trečiadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play, o šeštadieniais 19 val. ją galima rasti TV3 televizijos „YouTube“ kanale.
