Nesaugumas, informacijos trūkumas ir sudėtingas bendravimas su institucijomis – su tokiais sunkumais susiduria žmonės, patyrę seksualinį smurtą panaudojus prievartos narkotikus. Policija dėl tokių atvejų pradeda nedaug ikiteisminių tyrimų, o dalis jų vėliau nutraukiami. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar pasitaiko neigiamas požiūris į aukas, o pagalbos sistema ne visuomet veikia sklandžiai.
Praėjusį pirmadienį Seime surengtoje konferencijoje paskelbta, kad 2024 metais dėl seksualinio smurto, kai buvo naudoti prievartos narkotikai, policija pradėjo 13 ikiteisminių tyrimų. Septyni iš jų buvo nutraukti.
Apie nukentėjusiųjų patirtis ir sistemos spragas tv3.lt pasakojo Nacionalinio informacijos apie seksualinį smurtą centro „Prabilk“ vadovė dr. Dalia Puidokienė.
Pagalbos nesikreipė, nes bijojo dėl savo saugumo
Anot D. Puidokienės, nuo prievartos narkotikų nukentėję žmonės ne visada ryžtasi kreiptis pagalbos, nes nežino, ar bus apsaugoti. Centro vadovė prisiminė vyresnio amžiaus paauglės istoriją.
Mergina šventė su draugais, o kitą dieną ją į centrą atsiuntė psichologė. Draugai jai pasakė, kad ji buvo seksualiai išnaudota, tačiau pati mergina nieko neprisiminė ir dėl to patyrė šoką.
Kalbantis apie jos išgyvenimus paaiškėjo, kad mergina nenorėjo ieškoti pagalbos, nes buvo vaikas. Ji net kelis kartus klausė D. Puidokienės, ar ši apie įvykį nepraneš jos tėvams.
Centro vadovė teigė, kad tokiose situacijose žmogų apima didelis nesaugumas – jis nežino, ar kreipdamasis sulauks konfidencialios ir saugios pagalbos. Dėl šios priežasties dalis nukentėjusiųjų apskritai nesikreipia.
Po apsvaigimo – kelionė per kelias įstaigas
D. Puidokienė taip pat pasakojo apie vyrą, kuris, kaip įtariama, buvo apsvaigintas prievartos narkotikais. Jis užsisakė džino ir toniko kokteilį, tačiau vos po kelių gurkšnių pajuto gausų prakaitavimą, stiprų silpnumą, galvos svaigimą, pykinimą, kaulų laužymo pojūtį, metalo skonį burnoje ir didelį mieguistumą.
Vyras nuėjo vemti į tualetą ir suprato, kad jo būklė nėra normali. Jis iškvietė taksi ir kartu su kolegomis išvyko. Nors namo grįžo, kelionė buvo sunki: vyras vos galėjo paeiti, labai norėjo miego ir turėjo stengtis neužmigti automobilyje.
Susisiekęs bendruoju policijos informacijos telefonu, jis išgirdo patarimą kreiptis į gydymo įstaigą, kad būtų nustatyta, kokių medžiagų galėjo patekti į organizmą. Jam buvo pasiūlyta vykti į viešąją arba privačią gydymo įstaigą.
Privačioje klinikoje vyras sužinojo, kad tyrimai kainuotų kelis tūkstančius eurų. Kliniką jis galėtų pasiekti nemokamai tik turėdamas policijos siuntimą. Pasak D. Puidokienės, tokia informacija turėjo būti suteikta iš karto, nes prievartos narkotikai organizme išlieka trumpą laiką, todėl kiekviena sugaišta valanda gali būti svarbi.
Nukentėjusysis paskambino skubiosios pagalbos numeriu, o vėliau su juo susisiekė pareigūnė. Ji teiravosi, ko vyras siekia, ir pabrėžė, kad fiziškai jis nenukentėjo. Vyras paaiškino, kad jam pasisekė išvengti sunkesnių padarinių, tačiau pats apsvaiginimo faktas yra neleistinas ir jis nori teisingumo.
Vėliau vyras buvo nukreiptas į policijos komisariatą. Ten jam pasakyta, kad pareigūnai negali tirti įvykio, nes vieta nepriklauso jų teritorijai. Atvykęs į kitą komisariatą jis išgirdo tokį patį paaiškinimą. Tik nurodęs, kad ką tik buvo kitame komisariate, vyras buvo informuotas, jog jį apklaus tyrėjai.
D. Puidokienės vertinimu, ne kiekvienas žmogus būtų pajėgus taip atkakliai keliauti iš vienos institucijos į kitą, todėl nežinant, kur kreiptis, pagalbos paieškos kelias gali tapti papildoma našta.
Aukoms reikia laiko kalbėti
Seksualinį smurtą patyrusius žmones dažnai lydi gėda, kaltė ir abejonės dėl to, kas įvyko. D. Puidokienė aiškino, kad nenoras apie patirtį kalbėti gali būti gynybinė reakcija į skausmingą išgyvenimą. Todėl aukai būtina suteikti laiko.
Centro vadovė pasakojo, kad į ją besikreipusios moterys neretai sunkiai prabildavo ir jautė didelį nerimą. Spaudimas kuo greičiau papasakoti įvykį gali dar labiau traumuoti arba paskatinti žmogų visiškai pasitraukti.
Tokiais atvejais svarbu leisti žmogui kalbėti tiek, kiek jis nori ir kada nori, nes spaudimas, anot specialistės, nepadeda.
Tyrimus stabdo ne tik įrodymų trūkumas
D. Puidokienė teigė iš teisėsaugos atstovų girdinti, kad ikiteisminiai tyrimai dažnai nutraukiami dėl nepakankamų įrodymų. Vis dėlto, jos teigimu, kai kuriais atvejais trūksta ir pareigūnų kompetencijos bei noro išsamiai nagrinėti pateiktus skundus.
„Prabilk“ vadovė pažymėjo, kad institucijose dirba įvairūs specialistai, todėl ne visi jiems patikėtas užduotis atlieka nuosekliai ir tinkamai. Jos teigimu, kartais gali susidaryti įspūdis, jog tyrimą nutraukti paprasčiau nei atlikti daug darbo reikalaujantį procesą. Tokie sprendimai esą nustebina ir advokatus.
Didelę įtaką turi ir tai, kad prievartos narkotikai organizme išlieka labai trumpai. Be to, ne visi specialistai žino, kaip tinkamai elgtis, kai pagalbos kreipiasi nuo apsvaiginimo nukentėjęs žmogus.
D. Puidokienės teigimu, šiuo metu nėra bendros sistemos ar aiškaus algoritmo, nurodančio, kaip tokiais atvejais turėtų veikti visos procese dalyvaujančios institucijos.
Jeigu auka kreipiasi į medikus, šie turi informuoti policiją, tačiau žmogus tuo metu gali dar nebūti pasirengęs iš karto kalbėti apie patirtą smurtą.
Visuomenininkus stebina ne tik didelis nutrauktų tyrimų skaičius, bet ir tai, kiek mažai jų apskritai pradedama. D. Puidokienė nurodė, kad apie 80 proc. prievartą patyrusių žmonių į institucijas nesikreipia.
Juos stabdo gėda, kaltė, nežinojimas, kur ieškoti pagalbos ir nepasitikėjimas institucijomis. Kai kurie baiminasi, kad procesas bus vilkinamas, tyrimas nutrauktas, o patys nesijaus saugūs.
