Šunys daugeliui žmonių yra šeimos dalis, todėl jų šeimininkai augintinius pasiima į įvairias viešąsias vietas. Vis dėlto kyla klausimas, ar šunį galima vestis į bažnyčią ar kitus maldos namus, jei prie įėjimo nėra tai draudžiančio ženklo.
Etiketo specialistė A. Jasilionytė teigia, kad šiuo atveju svarbu vertinti ne vien formaliai nustatytas taisykles, bet ir tai, ar gyvūnas netrukdys kitiems lankytojams.
Leidžiančio ar draudžiančio ženklo ne visada pakanka
Anot A. Jasilionytės, jeigu prie šventovės nėra ženklo, draudžiančio į ją įsivesti augintinį, teoriškai tai gali būti įmanoma. Tačiau prieš priimant tokį sprendimą reikėtų savęs paklausti, ar šuns buvimas bažnyčioje iš tiesų būtinas.
Specialistė primena, kad maldos namuose žmonės siekia susikaupti, melstis ir kalbėtis su Dievu. Todėl tokioje erdvėje neturėtų būti pašalinių trikdžių. Iš visų pamaldų ar apeigų dalyvių tikimasi rimties – nederėtų garsiai kalbėtis ar kitaip trukdyti tylai ir ceremonijai.
Norint išvengti nesusipratimų, prieš vykstant į mišias su augintiniu patariama susisiekti su konkrečių maldos namų atstovais. A. Jasilionytė rekomenduoja telefonu išsiaiškinti, ar lankytis su šunimi būtų galima.
Bažnyčia kaip kultūros objektas – atskiras atvejis
Kitokia situacija susidaro tada, kai bažnyčia lankoma ne pamaldų metu, o kaip istorinis, kultūrinis ar architektūrinis objektas.
Jei prie tokios vietos nėra augintinius draudžiančių ženklų, lankymas su šunimi gali būti leidžiamas. Vis dėlto etiketo specialistė atkreipia dėmesį, kad įprastai augintiniai nevedami ir į muziejus, išskyrus atvejus, kai pati paroda yra susijusi su gyvūnais ir lankytojai kviečiami juos atsivesti.
Net ir lankantis ne pamaldų metu būtina atsižvelgti į kitus žmones bei augintinio elgesį. Šunys gali reaguoti vieni į kitus ir pradėti loti, todėl gyvūno buvimas gali tapti trikdžiu.
A. Jasilionytės teigimu, lemiamas kriterijus neturėtų būti šuns dydis, veislė ar tai, ar jis laikomas ant rankų, pavadėlio arba specialiame krepšyje. Svarbiausia įvertinti, ar augintinis netrukdys aplinkiniams.
Reikia nepamiršti besimeldžiančių žmonių
Jeigu per pamaldas šuo pradeda loti, blaškytis ar kitaip trukdyti apeigoms, šeimininkas turėtų pagalvoti ne tik apie savo norą likti bažnyčioje. Svarbu gerbti ir kitų žmonių galimybę ramiai melstis bei susikaupti.
Etiketo specialistė pabrėžia, kad maldos vieta ir joje vykstančios mišios ar apeigos yra skirtos vidiniam susikaupimui, Dievo garbinimui ir vidiniam sveikimui. Be to, tarp lankytojų gali būti žmonių, kurie bijo tam tikrų gyvūnų arba yra jiems alergiški.
Todėl reikėtų įvertinti, ar augintinio buvimas nesukels kitam žmogui įtampos ir netrukdys jam ramiai melstis.
Šunims vedliams turi būti sudarytos sąlygos
Atskira situacija yra susijusi su šunimis vedliais ir kitais gyvūnais pagalbininkais, kurie žmonėms suteikia būtiną pagalbą. A. Jasilionytės nuomone, maldos namai turėtų būti pasirengę priimti tokius lankytojus ir pasirūpinti tinkamomis sąlygomis gyvūnui.
Jeigu žmogus naudojasi šuns vedlio pagalba ir lankosi bažnyčioje, joje turėtų būti numatyta vieta, kur gyvūnas galėtų netrukdomas pailsėti.
Specialistė taip pat kelia klausimą, ar žmogui, kuriam reikia pagalbos nuvykti į maldos namus, tokios pagalbos negalėtų suteikti artimieji ar bendruomenės nariai.
Bažnyčioje svarbios ir kitos etiketo taisyklės
A. Jasilionytė primena, kad skirtingi maldos namai gali turėti savitas apeigas, ceremonijas ir vidaus taisykles. Todėl prieš apsilankant verta su jomis susipažinti.
Tai galioja ir fotografavimui: jeigu bažnyčioje yra ženklas, draudžiantis fotografuoti, jo būtina laikytis.
Per religines ceremonijas rekomenduojama rinktis kiek puošnesnę, tačiau pernelyg kūno neapnuoginančią aprangą. Kai kuriose bažnyčiose reikalaujama pridengti nuogas rankas ir kojas, o moterims gali būti nurodyta užsigobti skraiste.
Ne mažiau svarbi ir asmens higiena. Kvepalus specialistė pataria naudoti saikingai, nes ryškus kvapas kitiems žmonėms gali sukelti galvos skausmą ar pykinimą.
Mobilųjį telefoną bažnyčioje reikėtų išjungti arba nustatyti tylųjį režimą, kad skambučiai ir pranešimai netrikdytų maldos bei apeigų.
A. Jasilionytė galiausiai primena universalią taisyklę: su kitais reikėtų elgtis taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Prieš ką nors darant šventoje vietoje verta pagalvoti, ar toks elgesys patiktų pačiam, jei būtum kito besimeldžiančio žmogaus vietoje.
