Anatolijus Kapustinas muzikinį kelią pradėjo dar vaikystėje, o vėliau likimas jį suvedė su legendinės grupės „Hiperbolė“ kompozitoriumi Igoriu Berinu. Kelerius metus jie kartu dirbo vienoje studijoje, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė. Kapustinui pradėjus atlikti „Hiperbolės“ dainas su savo grupe HIPERBAND, jis sulaukė skaudžios kritikos ir buvo vadinamas mėgdžiotoju bei apsišaukėliu. Po daugiau nei dešimtmečio muzikantas nusprendė papasakoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.
Anatolijus pasakoja, kad gimė Vilniuje, o Balio Dvariono muzikos mokyklą pradėjo lankyti nuo pirmos klasės. Iš pradžių jis mokėsi groti smuiku, vėliau pasirinko gitarą, tačiau labiausiai mėgo dainuoti. Vienas vaikystėje patirtas koncertas jam iki šiol išliko atmintyje dėl žiūrovų reakcijos – žmonės plojo, šypsojosi ir atrodė laimingi. Vėliau tokį pat jausmą jis išgyveno dainuodamas mokyklos chore.
Šiandien atlikėjas mano, kad būtent tada suprato, jog muzika gali bent trumpam padaryti žmogų laimingesnį. Jo teigimu, galbūt visą gyvenimą jis ir ieškojo būtent šio jausmo.
Pažintis su Igoriu Berinu
2009 metais A. Kapustinui paskambino telefonu ir pasiūlė prisijungti prie projekto, kuriame dirbo „Hiperbolės“ kompozitorius Igoris Berinas. Muzikantas sutiko, nors tuo metu dar nežinojo, kad šis skambutis iš esmės pakeis jo muzikinį pasaulį.
Maždaug dvejus metus jie kasdien dirbo vienoje studijoje. Prie jų prisijungė ir Arūnas, su kuriuo A. Kapustinas muzikuoja iki šiol. Atlikėjas sako per šį laikotarpį išmokęs daugiau nei per daugelį ankstesnių metų. Iki tol jis manė suprantantis muziką, tačiau po bendro darbo su kolegomis suvokė tik pradedantis ją pažinti.
Pasak A. Kapustino, I. Berinas ypač pakeitė jo požiūrį į aranžuotę, ritmiką ir skambesį. Šį laikotarpį jis vadina tikra meistriškumo mokykla.
Nuo „Hiperbolės Tribute“ iki HIPERBAND
Vėliau, kaip sako muzikantas, tiesiog nutiko gyvenimas ir jo bei I. Berino keliai išsiskyrė. Vis dėlto kartu sukurtos dainos liko A. Kapustino atmintyje. Bėgant laikui jis vis aiškiau suprato, kad negali jų tiesiog pamiršti, todėl pradėjo svarstyti, kodėl jos taip retai skamba gyvai.
Galiausiai muzikantai ėmė repetuoti – iš pradžių be skubos ir didelių planų. Dvejus metus jie ieškojo savo skambesio, kūrė aranžuotes ir kruopščiai taisė kiekvieną detalę.
2013 metais susikūrė grupė, kuri iš pradžių vadinosi „Hiperbolės Tribute“. Vėliau dėl prekės ženklo pavadinimą teko pakeisti – taip atsirado HIPERBAND.
„Niekada nenorėjau tapti „Hiperbolės“ dalimi“
A. Kapustinas pabrėžia, kad niekada nesiekė tapti grupės „Hiperbolė“ nariu. Jo manymu, tai neįmanoma ir niekada nebuvo jo tikslas, nes „Hiperbolė“ jau seniai yra Lietuvos muzikos istorijos dalis.
Atlikėjas sako, kad HIPERBAND tikslas buvo ne konkuruoti su legendine grupe, o pasirūpinti, jog jos dainos ir toliau skambėtų gyvai. Jis atkreipia dėmesį, kad šiuose kūriniuose svarbios ne tik melodijos, bet ir Lietuvos poetų tekstai. Kuo labiau į juos gilinamasi, tuo aiškiau tampa, kad tai ne vien dainos, o savarankiški kūriniai.
Nors šias kompozicijas muzikantas atliko jau po šimtų koncertų, jos jam vis dar neatsibodo. Jis gali vienas sėdėti studijoje, klausytis tų pačių įrašų ir ilgai ieškoti vieno gitaros garso ar nedidelio niuanso, nors pats negali tiksliai paaiškinti, kodėl šios dainos jo nepaleidžia.
Į kaltinimus atsako palyginimu su Mocartu ir Bachu
A. Kapustinas pripažįsta, kad skeptikai teisūs sakydami, jog šios dainos nėra jo sukurtos. Jis teigia niekada nesakęs priešingai. Tačiau muzikantas kelia klausimą, kodėl pasaulio orkestrai ir šiandien atlieka Mocarto ar Bacho kūrinius, o jų atlikėjai nekaltinami pasisavinę svetimą muziką.
Jo manymu, su populiariąja muzika yra panašiai: jeigu kūrinys gyvuoja dešimtmečius, jis tampa kultūros dalimi. Didžiausia pagarba kūrėjui, pasak A. Kapustino, yra ne tyla, o tai, kad jo muzika ir toliau skamba – pagarbiai ir nesiekiant jos pasisavinti.
Klausytojų reakcijos į „Hiperbolės“ dainas būna skirtingos. Vieni prašo nusifotografuoti, kiti paspaudžia ranką, o kai kurie nieko nesako – tiesiog apkabina ir padėkoja už primintą jaunystę.
Muzikantą ypač stebina tai, kad kartu dainuoja ir jauni žmonės, negyvenę tuo metu, kai šios dainos buvo sukurtos. A. Kapustino teigimu, tai įrodo, jog geroms dainoms amžius negalioja.
„Igori, tu pakeitei mano gyvenimą“
Paklaustas, kodėl tiek metų skiria dainoms, kurių pats nesukūrė, A. Kapustinas atsako, kad Dievas jam nedavė kompozitoriaus talento – jį gavo Igoris Berinas. Pačiam A. Kapustinui buvo suteikta galimybė šias dainas dainuoti, už ką jis esąs dėkingas.
Jeigu šiandien prieš jį sėdėtų I. Berinas, muzikantas jam pasakytų vieną sakinį: „Igori, tu pakeitei mano gyvenimą. Ir už tai aš tau esu dėkingas. Man ne gėda prieš tave.“
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
