Stanislavas Stavickis-Stano daugeliui žinomas kaip grupės „Delfinai“ narys, didelių koncertų salių atlikėjas ir lietuviškos popmuzikos hitų kūrėjas. Tačiau jo gyvenimo istorijoje netrūksta sudėtingų patirčių: vaikystė internate, finansiniai karjeros svyravimai, pragyvenimas iš muzikos bei autorių teisių ir kova su kraujo vėžiu.
Tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“, kurią vedė „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Grybinienė, Stano pasakojo apie kelią į muziką, kūrėjų pajamas Lietuvoje, autorių teisių sistemą ir priežastis, dėl kurių šiandien vidinės ramybės jis nekeistų į didesnį uždarbį.
Internate išmoko pasikliauti savimi
Stano požiūrį į atsakomybę ir finansus stipriai paveikė vaikystė lietuvių namų internatinėje mokykloje, skirtoje užsienyje gyvenančių tėvų vaikams. Kadangi tėvų šalia nebuvo, jis anksti suprato, ką reiškia savarankiškumas.
Jo teigimu, tokia patirtis įskiepijo įsitikinimą, kad sudėtingose situacijose žmogus pirmiausia turi kliautis savimi. Stano sakė nesitikintis, jog jo problemas išspręs valstybė ar kiti žmonės, ir nemėgstantis požiūrio, kai atsakomybė perkeliama aplinkiniams.
Jaunystėje jis svajojo ne apie turtus, o apie kūrybą. Norėjo tapti poetu, daug skaitė, o vakarais su draugais dalydavosi savo eilėraščiais.
Į muziką Stano pasuko po nesėkmės „Poezijos pavasario“ konkurse. Jo kūryba tuomet nebuvo įvertinta, o Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas patarė pirmiausia „sugadinti toną popieriaus“. Įsižeidęs S. Stavickis kartu su draugais mokyklos rūsyje rado senus tarybinius instrumentus ir subūrė roko grupę, iš kurios vėliau išaugo „Delfinai“.
Pirmoji sutartis kainavo autorines teises
Karjerą pradėjęs būdamas 18 metų, Stano pripažino tuomet nesidomėjęs nei sutarties sąlygomis, nei pinigais. „Koja Records“ vadovui Sauliui Sventickui pasiūlius sutartį, jaunieji muzikantai ją pasirašė beveik neperskaitę.
Vėliau atlikėjas suprato, kad buvo perleidęs ir autorines teises, tačiau vadybininkas, pasak Stano, pasirodė esąs sąžiningas. Sutartis buvo pakeista atgaline data, o teisės sugrąžintos.
Dabar Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) tarybai vadovaujantis Stano jauniems kūrėjams pataria savo interesais pasirūpinti iš anksto: neperleisti autorinių teisių neįsigilinus į sąlygas ir dėl sutarčių konsultuotis su specialistais. Vis dėlto jis pabrėžia, kad kūrybos esmė neturėtų apsiriboti pinigais – pirmiausia svarbu kuo plačiau pasidalyti savo darbu, o finansinė nauda ir sėkmė turėtų ateiti vėliau.
Stano taip pat apibūdino pagrindinius muzikos verslo uždarbio šaltinius Lietuvoje:
- Už dainos sukūrimą atlikėjai moka nuo 1 500 iki 2 000 eurų, o darbas paprastai trunka apie savaitę.
- Pačiam atlikėjui finansiškai pelningesnis variantas – už tą pačią 1 500–2 000 eurų sumą nuvykti į koncertą ir jame pasirodyti pusdienį.
- Autorinės teisės, kurias administruoja LATGA, suteikia atlygį už kūrinio viešą atlikimą radijuje, televizijoje, renginiuose, kavinėse, prekybos centruose ir viešbučiuose.
- Gretutinės teisės, siejamos su AGATA, užtikrina pajamas atlikėjui ir fonogramos gamintojui už kūrinio atlikimą arba įrašą.
- Lietuvoje už 1 milijoną „YouTube“ peržiūrų teisių turėtojas gauna maždaug 1 000–1 500 eurų, o „Spotify“ išmoka šiek tiek didesnė.
Didesni pinigai neatsvėrė ramybės
Atlikėjas pasakojo bandęs užsiimti nekilnojamuoju turtu, automobilių prekyba ir kitų muzikantų vadyba. Šios veiklos, anot jo, galėjo atnešti gerokai daugiau pajamų nei muzika, tačiau jos nesuteikė pasitenkinimo.
Stano nusprendė grįžti prie kūrybos. Didžiausią džiaugsmą jam teikia rytas namuose, arbata, maistas ir galimybė kurti muziką. Jis teigė, kad net pajamoms sumažėjus dvigubai ar trigubai, jei tik būtų įmanoma pragyventi, tokio pasirinkimo nekeistų.
Gydymo išlaidos privertė kitaip pažvelgti į PSD
Viena svarbiausių pokalbio temų buvo Stano kova su kraujo vėžiu – leukemija. Liga pakeitė jo požiūrį į privalomąjį sveikatos draudimą (PSD) ir mokesčius, kuriuos savarankiškai dirbantys žmonės neretai vertina kaip papildomą naštą.
Apie diagnozę atlikėjas sužinojo netikėtai. Iki tol jis jautėsi gerai ir manė, kad rimtos sveikatos problemos jo nepalies. Gydytojui pranešus, jog plaučiuose yra auglys, Stano patyrė šoką ir pagalvojo, kad greitai mirs.
Po 2018 metais atlikto gydymo jis peržiūrėjo medicinos dokumentus ir sąskaitas. Jose nurodytos tokios sumos:
- vienas chemoterapijos apsilankymas dienos stacionare kainavo apie 1 500 eurų, o iš viso prireikė 6 kursų;
- pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimas kainavo apie 1 200 eurų;
- bendra gydymo suma siekė 18 000–20 000 eurų;
- šalia gydyto žmogaus kaulo čiulpų transplantacija gali kainuoti apie 80 000 eurų.
Stano palygino šias išlaidas su tuo metu savarankiškai dirbantiems taikytu PSD mokesčiu. 2018 metais jis siekė 37 eurus per mėnesį, todėl, atlikėjo skaičiavimu, vien gydymo išlaidoms padengti tokią įmoką reikėtų mokėti 41 metus.
Ši patirtis pakeitė jo vertinimą: PSD ir mokesčius Stano dabar mato ne tik kaip prievolę, bet ir kaip solidarumo sistemą bei saugumo garantiją. Susirgus sunkia, gyvybei pavojinga liga, žmogui nereikia visų gydymo išlaidų padengti vienam.
