2012-aisiais kaunietės Tatjanos Varankienės šeimą aplankė didžiausias džiaugsmas – gimė sūnus Arnas. Tačiau 2025 metų vasario 19-ąją moteris jo neteko. Vos dvylikos sulaukusio berniuko gyvybę pasiglemžė agresyvi osteosarkoma.
Rugpjūčio 19-ąją šeima paminėjo pusantrų metų nuo Arno, kurį mama vadino Arniuku, mirties. Tatjana pripažino, kad laikas skausmo neištrina – sunkumas krūtinėje slopsta labai pamažu. Savo istorija ji pasidalijo su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais ir paragino vaikų netekusius tėvus nelikti vieniems. Anot jos, sunkiausiu metu suvokimas, kad nesi vienas, gali padėti rasti stiprybės ir vilties.
Šeimoje Arnas buvo antras sūnus
Pasak Tatjanos, pirmojo sūnaus ji su vyru susilaukė gana anksti, o Arnas gimė praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Tuo metu moteriai buvo 30 metų, o nėštumas praėjo sklandžiai.
Gimęs berniukas buvo įvertintas dešimčia balų. Tėvai džiaugėsi sveiku ir laiku gimusiu vaiku. Mama prisiminė, kad Arno vaikystė buvo graži, o dėl vėlyvesnio šeimos pagausėjimo jie su vyru vėl pasijuto jauni tėvai. Berniukas beveik nesirgo – jį užklupdavo tik reti peršalimai.
Arnas nuo mažens buvo aktyvus ir smalsus. Dar lankydamas darželį jis išbandė įvairius užsiėmimus: piešimą, dailę, keramiką, o vėliau atrado plaukimą.
Vanduo berniukui buvo itin svarbus. Būdamas ketverių jis dar nepateko į plaukimo grupę, nes buvo per mažas, ir dėl to labai supyko. Nuo penkerių metų jis pradėjo lankyti baseiną, kuris tapo viena iš išsipildžiusių jo svajonių.
Bernıuką užvaldė svajonė apie karybą
Pradėjęs mokytis pirmoje klasėje Arnas toliau lankė būrelius. Maždaug antroje klasėje jo gyvenime atsirado dar viena svarbi sritis – karyba. Tatjaną tai nustebino, nes šeimoje kariškių nebuvo, tačiau berniukas šia veikla labai susidomėjo.
Arnas ypač laukė vienuoliktojo gimtadienio, nes sužinojo, kad į Lietuvos šaulių sąjungą priimami vaikai nuo 11 metų. Tai buvo didžiausia jo svajonė. Penktoje klasėje berniukas įstojo į Šaulių sąjungą, nors iki reikalaujamo amžiaus dar trūko kelių mėnesių.
Šaulio statusu Arnas labai didžiavosi. Į kitų metų Sausio 13-ąją Kaune duotą priesaiką jis žiūrėjo itin rimtai ir jautėsi tikru mažuoju kariu.
Tatjana svarstė, kad būtent meilė karybai sūnų galėjo atvesti į Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų. Šeimoje berniukui buvo leista išbandyti šaulių veiklą ir įsitikinti, ar ji jam patinka. Arnas liko sužavėtas, todėl tapęs šeštoku įstojo į kadetų licėjų. Tuo metu visi jo ateities planai jau buvo susiję su karyba, karo akademija ir šia sritimi apskritai.
Ligos pradžią išdavė guzelis prie kelio
Tačiau praėjus maždaug mėnesiui nuo mokslų pradžios šeimos gyvenimas pasikeitė. Ant Arno kelio atsirado neaiškus guzelis, todėl tėvai kreipėsi į medikus.
Šeimos gydytoja išrašė siuntimą echoskopijai. Atlikus tyrimą iš pradžių buvo manoma, kad berniuką vargina dažna paauglių liga, susijusi su kaulais ir staigiu augimu. Šeima buvo nukreipta į reabilitaciją, tačiau kelis toliau tino.
Lapkričio pabaigoje prasidėjo naktiniai kojos skausmai. Naktį šeima išvyko į ligoninės priimamąjį, kur Arnas buvo ištirtas. Vis dėlto medikai iš esmės grįžo prie pirminės diagnozės.
Kitą dieną reabilitacijoje berniukas mamai pasakė, kad kelį vis dar labai skauda. Jie dar kartą nuvyko į priimamąjį. Tąkart medikė pasiteiravo, kodėl iki tol nebuvo atlikta rentgeno nuotrauka.
Po rentgeno tyrimo gydytojams, kaip suprato Tatjana, tapo aišku, kad padėtis yra labai rimta. Arnas iš karto buvo paguldytas į ligoninę.
Išsamūs tyrimai patvirtino skaudžią diagnozę – berniukui nustatyta osteosarkoma. Tuo metu vėžys jau buvo pasiekęs ketvirtą stadiją.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
