Rudenį sodas pamažu ruošiasi žiemos ramybei, tačiau vejos priežiūros darbai dar nesibaigia. Prieš šalnas ir sniegą svarbu pasirūpinti, kad žolė sėkmingai peržiemotų ir pavasarį kuo greičiau atsigautų.
Profesionalus agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas teigia, kad esant palankiems orams prižiūrėta veja žalia gali išlikti iki pat rudens pabaigos. Vis dėlto jos paruošimui svarbu skirti dėmesio tol, kol žolė dar auga.
Vejos darbus diktuoja ne kalendorius
Rudeninės priežiūros pradžios ir pabaigos nereikėtų nustatyti vien pagal datą. Pasak T. Gursko, svarbiausia stebėti oro sąlygas. Darbų galima imtis rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjį, kai baigiasi vasaros karščiai, naktys vėsta, dirvoje daugėja drėgmės, o žolė auga lėčiau.
Paskutinio pjovimo laikas taip pat gali skirtis – kai kur veją tenka pjauti spalį ar net lapkritį. Renkantis pjovimo aukštį būtina atsižvelgti į orų prognozę: jei lietaus nenumatoma, žolę galima palikti šiek tiek aukštesnę, o prieš gausesnius kritulius ją verta patrumpinti.
Per trumpa veja tampa jautresnė šalčiui, o per aukšta gali išgulti, pradėti pūti ir būti labiau pažeidžiama ligų.
Ne mažiau svarbu neleisti ant vejos susikaupti storam nukritusių lapų sluoksniui. Pavieniai lapai, trumpai gulintys ant žolės, žalos paprastai nepadaro, tačiau storesnė danga trukdo patekti šviesai ir orui, sulaiko drėgmę, gali paskatinti grybines ligas ir pavasarį palikti išplikusių vietų. Veją papildomai galima prašukuoti grėbliu – taip pašalinami lapai ir sumažinamas drėgmės perteklius.
Trąšos ir aeravimas padeda pasiruošti šalčiams
Pašalinus perteklinę drėgmę, reikėtų pasirūpinti ir tręšimu. Agronomės, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertės Reginos Kanevičienės teigimu, rugsėjo pradžioje dar galima naudoti azoto turinčias vasarines trąšas. Vėliau jas reikėtų pakeisti rudeniui skirtomis trąšomis.
Jose azoto turėtų būti mažiau, o kalio – daugiau; naudinga, jei sudėtyje yra ir fosforo. Kalis stiprina augalo ląstelių sieneles, padeda reguliuoti vandens balansą ir didina vejos atsparumą žiemos sąlygoms. Tinkamai patręšta veja lengviau peržiemoja, pavasarį greičiau atsigauna ir atrodo sveikesnė.
Renkantis trąšas taip pat verta patikrinti, ar jose yra chloro. Vejoms skirtose trąšose jis gali padėti stabdyti grybinių ligų ir infekcijų plitimą bei suteikti papildomos apsaugos. Tačiau tokios trąšos netinka vaismedžiams, uogakrūmiams ir kitiems valgomuosius vaisius vedantiems augalams.
Dar vienas svarbus rudens darbas – aeravimas. Po vasaros dirva dėl vaikščiojimo ar technikos naudojimo gali būti suslėgta, todėl vejos šaknis sunkiau pasiekia oras, vanduo ir maistinės medžiagos. Aeruojant pagerinamas jų patekimas į dirvą ir sudaromos geresnės sąlygos vejai sustiprėti prieš žiemą. Ši procedūra ypač aktuali molingame dirvožemyje augančiai ir intensyviai naudojamai vejai.
Pažeistas vietas dar galima atkurti rudenį
Prieš žiemą verta apžiūrėti, ar vejoje nėra galimų ligų ir kenkėjų požymių: balkšvų ar rausvų dėmių, apskritų pageltusių plotų, pelėsio židinių arba vietų, kur velėna nuo dirvos atsiskiria tarsi kilimas.
Pastebėjus tokius požymius, nereikėtų laukti pavasario. Vis dėlto prieš naudojant augalų apsaugos produktus būtina nustatyti tikslią problemos priežastį, nes žolė gali gelsti ne tik dėl ligų ar kenkėjų, bet ir dėl suslėgtos dirvos, drėgmės pertekliaus ar maisto medžiagų trūkumo.
Rudenį dar galima atkurti ir išretėjusius ar pažeistus vejos plotus. Jei po vasaros žolė nukentėjo nuo sausros, intensyvaus vaikščiojimo ar augintinių, plikas vietas R. Kanevičienė rekomenduoja atsėti rugsėjį, kai dirva dar šilta, o oras jau vėsesnis.
Tokiomis sąlygomis sėklos greičiau sudygsta, jauni augalai patiria mažiau streso ir iki žiemos spėja sustiprėti. Tačiau greito rezultato tikėtis nereikėtų – rudeninių darbų nauda labiausiai išryškėja pavasarį. Tinkamai žiemai paruošta veja kitą sezoną greičiau atsigauna ir būna gyvybingesnė.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
