Šeštadienį Kaune surengtos „Kaunas Pride“ eitynės, skirtos saviraiškos laisvei palaikyti ir pasipriešinti neapykantai bei diskriminacijai. Tačiau renginys sulaukė ir kino režisieriaus bei scenaristo Romo Zabarausko kritikos.
Suabejojo abiejų renginių kryptimi
R. Zabarauskas teigė, kad šiemet kritikos nusipelnė tiek „LT Pride“, tiek „Kaunas Pride“. Pasak jo, organizatoriai pasiekė ribą, kai jų veiksmai gali kenkti LGBT+ bendruomenei ir siekiui užtikrinti lygiateisiškumą.
Režisierius sakė ilgai svarstęs, ar viešai reikšti savo nuomonę, tačiau šįkart nusprendė nebetylėti. Jis pabrėžė nekartosiantis visko, kas jau buvo aptarta viešai, o daugiausia išsakysiąs savo įžvalgas.
Vertindamas „LT Pride“ organizuojančią LGL, R. Zabarauskas kritikavo tai, kad organizacijai kelis dešimtmečius vadovauja tas pats lyderis Vladimiras Simonko. Jo teigimu, toks ilgas vadovavimas savaime yra problema. Jis taip pat neigiamai atsiliepė apie LGL komunikaciją ir atstovų gebėjimą įtikinti visuomenę priimti LGBT+ žmones.
R. Zabarauskas atkreipė dėmesį ir į dažnai kritikuojamą komercinį eitynių įvaizdį, kai korporacijų transparantai esą nustelbia aiškius reikalavimus. Jis pripažino, kad „meinstryminis“ „Pride“ galėtų būti reikalingas, tačiau suabejojo, kiek toks renginys yra efektyvus, o kiek tiesiog išlieka dėl savo, kaip pagrindinio, statuso.
Klausimų sukėlė politinė atributika
Pasak režisieriaus, pirmosios „Kaunas Pride“ eitynės buvo surengtos puikiai, tačiau šiemet renginys susidūrė su politiniais prieštaravimais. Organizatoriai skelbė, kad eitynėse nebus leidžiama politinė atributika, tačiau R. Zabarauskas priminė rugsėjo 11 d. vykusią spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo Seimo narys ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis, Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnysis patarėjas Mažvydas Karalius ir „Kaunas Pride“ organizacinės komandos atstovas bei NVO „Diversity Development Group“ tyrėjas Ivan Trunov.
Jis taip pat stebėjosi, kad renginį, kuris pristatomas kaip itin progresyvus, spaudos konferencijoje pristatė trys baltaodžiai cis vyrai. R. Zabarauskas kėlė klausimą, ar siekis vengti vien vyrų diskusijų grupių jau nebeaktualus ir ar lygių galimybių institucijoms tai nerūpi.
Kita vertus, jis pripažino, kad šiems vyrams verta padėkoti, nes kiti organizatoriai, jo manymu, lieka šešėlyje. R. Zabarauskas taip pat klausė, ar kuris nors iš jų, išskyrus I. Trunovą, yra gerai žinomas visuomenei. Jo vertinimu, tokiems renginiams reikia įkvepiančių lyderių, kurie skatintų LGBT+ žmones būti atvirus ir aiškiai komunikuotų su plačiąja visuomene.
Režisierius teigė matantis paradoksą: organizatoriai nori iš kitų radikalumo, patys save pristato kaip radikalius, tačiau kartu vengia viešai išsakyti savo poziciją.
Ypač papiktino kvietimas rinktis tam tikrus simbolius
Labiausiai R. Zabarauską, jo paties teigimu, pribloškė oficialus organizatorių kvietimas pirmenybę teikti simboliams, plakatams ir vėliavoms, remiančioms šalis, kurios priešinasi genocidui ir autoritariniams režimams. Tarp paminėtų valstybių ir teritorijų buvo Palestina, Sudanas, Kongas, Ukraina ir Baltarusija.
Jis sarkastiškai svarstė, kad kitą kartą galėtų būti aiškiai pasakyta: Lietuvos LGBT+ bendruomenė lygiateisiškumo nusipelno tik tada, kai bus išspręsti visi pasaulio kariniai konfliktai. R. Zabarausko vertinimu, LGBT+ bendruomenei taip pat neturėtų būti primetamos dar daugiau susiskaldymo ir įsigilinimo reikalaujančios temos, nes tai gali stiprinti neapykantą tiek šioms temoms, tiek pačiai bendruomenei.
R. Zabarauskas teigė pykstantis dėl abiejų eitynių organizatorių ir nebenorintis laikytis nerašytos taisyklės viešai vieniems kitų nekritikuoti. Jo manymu, padaryta žala LGBT+ lietuviams jau yra pakankama, kad kritiką reikėtų išgirsti ir iš jos pasidaryti išvadas.
Jis taip pat pabrėžė, kad ne visada veikti yra geriau nei nieko nedaryti. Todėl, jo nuomone, būtų sveika iš naujo įvertinti tikslus, strategijas ir trisdešimties metų kadencijas.
