P. Bakutis šiandien darbuojasi Kauno klinikose ir Druskininkuose, taip pat rūpinasi Lietuvos futbolo rinktine kaip jos gydytojas. Vis dėlto vaikystėje apie žmonių gydymą jis negalvojo – ilgą laiką buvo tikras, kad taps veterinaru. Sprendimą rinktis mediciną galiausiai nulėmė stipresnis noras padėti žmonėms.
Pokalbyje su naujienų portalu tv3.lt gydytojas pasakoja apie kelią į mediciną, ortopedo traumatologo darbą, kasdienybę operacinėje, sudėtingiausias patirtis ir gyvenimą, kuriame darbo mintys ne visada lieka ligoninėje.
Šis pokalbis – tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame iš arčiau pristatomos skirtingos profesijos ir žmonės, pasirinkę įvairius karjeros kelius, taip pat atskleidžiama tai, ko iš šalies dažnai nematome.
Nuo veterinarijos iki medicinos
Vaikystėje P. Bakutis svajojo apie veterinaro profesiją. Daug laiko jis praleisdavo pas senelius kaime, kur buvo auginami gyvuliai, todėl tokia ateitis atrodė natūrali.
Vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis mokomuosius dalykus ir apsispręsti dėl būsimos krypties, jis pasirinko tai, kas labiausiai tiko veterinarijos studijoms. Tačiau tą vasarą jaunuolis suprato jaučiantis stipresnį norą padėti žmonėms. Tai ir tapo priežastimi vietoje veterinarijos pasirinkti mediciną.
Su ligoninės aplinka jis buvo susipažinęs nuo mažens. Jo mama gydytoja nedirbo, tačiau Kauno klinikose rūpinosi magnetinio rezonanso ir kitais radiologiniais tyrimais. P. Bakutis kartais lankydavosi ligoninėje ir jos budėjimų metu, todėl ši vieta jam nebuvo svetima.
Pasirinkimui įtakos turėjo ir mokykla. Gimnazijoje, pasak gydytojo, buvo skatinama siekti ambicingų tikslų ir rinktis daug atsakomybės reikalaujančią profesiją. Nors veterinarija vis dar atrodė prasminga, viduje jis jautė norintis išbandyti daugiau.
Studijos reikalauja ne tik suprasti, bet ir įsiminti
P. Bakutis medicinos studijas apibūdina kaip amato mokymąsi. Čia neužtenka vien perprasti teoriją – didžiulį kiekį informacijos būtina išmokti.
Šešerius metus trunkančiose bendrosios medicinos studijose studentai įgyja pagrindines žinias, tačiau jų apimtis yra milžiniška. Vėliau laukia rezidentūra, o mokymasis nesibaigia ir pradėjus dirbti – medicinoje tobulėjama visą gyvenimą.
Kaune taikomas probleminis mokymas. Studentai maždaug mėnesiui ar pusantro gauna konkretų modulį, o kiekvieną savaitę – naują klinikinę situaciją. Ją jie nagrinėja savarankiškai, dalyvauja su problema susijusiose paskaitose ir ieško sprendimo.
Pasibaigus moduliui laikomas egzaminas, po kurio iš karto pradedamas kitas. Tokia sistema, gydytojo teigimu, gali gąsdinti, tačiau kartu leidžia žinias iš karto taikyti praktiškai ir daro studijas įdomesnes.
Traumatologija – kur kas daugiau nei gipsas
Ortopedija traumatologija P. Bakutį domino dar iki galutinio apsisprendimo. Su traumomis vaikystėje susiduria beveik visi: kas nors susižeidžia pats, kas nors traumą patiria draugų rate. Tačiau studijuodamas mediciną jis pamatė, kad ši sritis yra gerokai platesnė, nei įsivaizduoja dauguma žmonių.
Dažnai traumatologija siejama su lūžiu, apsilankymu priimamajame ir uždėtu gipsu. Gydytojas pabrėžia, kad gipsas sudaro tik nedidelę darbo dalį, o didžioji veiklos dalis vyksta operacinėse.
Ši medicinos sritis sparčiai keičiasi. Anksčiau šlaunikaulį susilaužęs žmogus galėdavo du mėnesius gulėti lovoje, o kaului gyti būdavo taikomas skeletinis tempimas su prie kojos pakabintu svoriu. Dabar pacientas dažnai tą pačią dieną operuojamas, kad jau kitą dieną galėtų vaikščioti.
Būtent plati, nuolat tobulėjanti ir ne visai tokia, kaip įsivaizduojama iš šalies, sritis gydytoją labiausiai ir sudomino.
Diena prasideda pacientų aptarimu, o baigiasi sugrįžtančiomis mintimis
P. Bakutis pripažįsta, kad jo darbo diena nėra visiškai įprasta. Jis dirba Kauno klinikose ir Druskininkuose, taip pat yra Lietuvos futbolo rinktinės gydytojas, todėl jo veiklos apima daug skirtingų darbų.
Įprastai rytas prasideda gydytojų pasitarimu. Jame dalyvauja budėję, tą dieną budintys ir kiti skyriuje dirbantys medikai. Aptariami naujai hospitalizuoti pacientai, jų būklė, jau atlikti veiksmai ir tolesnis gydymo planas.
Po susitikimo gydytojai apžiūri skyriuje gydomus pacientus: įvertina, kaip jie jaučiasi, kas pasikeitė ir ar jų būklė gerėja, ar blogėja. Vėliau dažniausiai keliaujama į operacinę, nes beveik kiekviena diena yra skirta operacijoms. Jų skaičius priklauso nuo procedūrų pobūdžio ir to, kiek jų galima atlikti per dieną.
Vakare pacientai aplankomi dar kartą. Įsitikinęs, kad per dieną neatsirado naujų problemų, gydytojas gali vykti namo.
Vis dėlto nuo darbo minčių atsiriboti nėra paprasta. Medikai ilgainiui išmoksta kiek atsitraukti nuo komplikacijų ar kitų sudėtingų situacijų, tačiau paciento nelaimę vis tiek dažnai nešiojasi mintyse.
Su kolegomis P. Bakutis yra aptaręs, kad atostogos turėtų trukti bent tris savaites. Pirmąją savaitę dažniausiai galvojama apie iki atostogų gydytus pacientus, antrąją tokios mintys ima slūgti, o trečiąją jau prisimenami pacientai, kurių lauks sugrįžus.
Namie gydytojas stengiasi užsiimti pomėgiais, leisti laiką su vaikais ir nukreipti mintis kitur. Tačiau prieš užmiegant galvoje vis tiek gali suktis dienos ir rytojaus operacijos bei klausimai, ką buvo galima padaryti geriau.
Laisvalaikiu renkasi tai, dėl ko pats gydo traumas
Didelę laisvo laiko dalį P. Bakutis skiria vaikams – sūnui Bernardui ir dukrai Barborai. Tačiau jis taip pat mėgsta aktyvų laisvalaikį.
Pastaruosius kelerius metus gydytojas užsiima įvairiomis vandens pramogomis, vairuoja motociklą, kuriam turi teises, o žiemą slidinėja. Aktyvaus sporto jo gyvenime daugėja, nors darbe jam dažnai tenka gydyti traumų, patirtų būtent per tokias veiklas, padarinius.
Vasarą medikai susiduria su vandens pramogų metu patirtais sužeidimais, žiemą – su slidinėjimo traumomis. Pats P. Bakutis šiomis veiklomis taip pat užsiima, kad geriau suprastų, kaip jos vyksta ir dėl kokių priežasčių žmonės susižeidžia.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
