Lietuvoje kilus skandalui dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš vaikus kaltinamų 51-erių ir 56-erių kunigų, viešumoje vėl svarstoma, kodėl panašių atvejų ne kartą nustatyta Katalikų bažnyčioje. Kai kurie žmonės tai sieja su dvasininkams taikomu celibatu, tačiau psichologė ir psichoterapeutė Aušra Norė tokį aiškinimą vadina klaidinančiu.
Jos teigimu, celibatas pats savaime nesukelia seksualinio potraukio vaikams. Daug svarbiau vertinti aplinką, kurioje vienas žmogus turi ypatingą autoritetą, galią ir bendruomenės pasitikėjimą, o įtartinas elgesys ilgai lieka nepastebėtas arba yra neigiamas.
Celibatas nėra pedofilijos priežastis
A. Norė pabrėžia, kad celibatą ir seksualinį smurtą prieš vaikus būtina vertinti kaip du skirtingus dalykus. Celibatas reiškia susilaikymą nuo seksualinių santykių, tačiau jis nesukuria seksualinio potraukio vaikui.
Specialistės aiškinimu, tam tikromis aplinkybėmis celibatas kartu su individualiu žmogaus pažeidžiamumu ir institucijos ypatumais gali būti laikomas vienu iš rizikos veiksnių, bet ne nusikaltimo priežastimi.
Pasak psichologės, būtų neteisinga manyti, kad seksualinių santykių neturintis žmogus dėl to ima išnaudoti vaikus. Toks požiūris klaidingai sudarytų įspūdį, esą nepatenkintas seksualinis poreikis nukreipiamas į vaikus. Tačiau seksualinė prievarta nėra vien seksualinės iškrovos klausimas – tai gerokai sudėtingesnis reiškinys.
Seksualinis smurtas prieš vaiką gali būti susijęs su žmogaus psichologine branda, gebėjimu kontroliuoti impulsus, ribų nepaisymu, turima galia ir tuo, kaip į netinkamo elgesio ženklus reaguoja aplinkiniai.
Ilgalaikius nusikaltimus gali palaikyti slaptumo sindromas
A. Norė atkreipia dėmesį, kad vaikų seksualinis išnaudojimas neretai trunka ne vienus metus. Tai reiškia, kad problemą gali palaikyti ne tik pats smurtautojas ir nukentėjęs vaikas, bet ir aplinka, kurioje nusikaltimas vyksta.
Tokiais atvejais reikšmingi tampa galios santykiai, autoritetas, pasitikėjimas, vaiko priklausomybė nuo suaugusiojo ir bendruomenės reakcija į įtartinus signalus. Psichologė teigia, kad čia reikėtų kalbėti apie gerokai svarbesnį reiškinį nei celibatas – vadinamąjį slaptumo sindromą.
Įtarimų sulaukęs kunigas aplinkiniams dažnai būna žinomas kaip gerbiamas, paslaugus ir patikimas žmogus. Dėl to bendruomenei gali būti sunku jo įvaizdį susieti su galimu nusikalstamu elgesiu.
Žmonės gali manyti, kad geras ir gerbiamas asmuo, kurį jie pažįsta, negalėjo taip pasielgti. Todėl įtartinas jo elgesys pateisinamas, ignoruojamas arba apskritai neigiamas, aiškina A. Norė.
Tokį mechanizmą, pasak specialistės, galima pastebėti ne tik religinėse bendruomenėse. Panašiai kartais reaguojama ir tada, kai seksualinis smurtas vyksta šeimoje ar kitoje artimoje aplinkoje.
Kunigo autoritetas suteikia ne tik pasitikėjimą, bet ir prieigą
Psichoterapeutė ragina nedaryti išvados, kad kunigai savaime yra labiau linkę seksualiai išnaudoti vaikus. Jos teigimu, būtina atskirti du klausimus: kas paskatina konkretų žmogų nusikalsti ir kodėl tam tikroje aplinkoje tokie nusikaltimai gali ilgai nepaaiškėti.
Religinėje bendruomenėje dvasininkas turi autoritetą, galią ir žmonių pasitikėjimą. Be to, jis gali lengviau prieiti prie vaikų, nes laikomas patikimu ir gerbiamu asmeniu. Hierarchinė struktūra, institucijos uždarumas, paslapties kultūra ir siekis apsaugoti jos reputaciją, anot A. Norės, gali sudaryti sąlygas nusikaltimams likti paslėptiems.
Specialistė pabrėžia, kad slaptumas religinėje aplinkoje savaime nėra neigiamas. Pavyzdžiui, per išpažintį žmogui svarbu jaustis saugiam ir žinoti, kad jo išsakyta informacija nebus paviešinta. Tačiau ši kultūra tampa žalinga, jeigu paslaptimi naudojamasi nusikalstamiems veiksmams nuslėpti.
Taigi autoritetas, galia ir pasitikėjimas nesukuria seksualinio potraukio vaikams, tačiau gali sudaryti palankesnes sąlygas nusikaltimams ir apsunkinti jų laiku atskleidimą.
