Prieš daugiau nei dešimtmetį išvykdama iš Lietuvos Giedrė Arau nė neįsivaizdavo, kad lietuvių kalba taps svarbiausia jos veiklos dalimi. Anksčiau Lietuvoje ji dirbo renginių režisiere, kūrė scenarijus ir rašė kalbas, o dabar Jungtinėse Valstijose augina tris vaikus ir vadovauja lituanistinei mokyklai „Gudrutis“, kur lietuvių kalbos mokosi žmonės iš įvairių pasaulio šalių.
Gyvendama užsienyje Giedrė į lietuvių kalbą pažvelgė mokytojos akimis. Mokydama ji pradėjo pastebėti gramatines subtilybes, apie kurias Lietuvoje anksčiau nesusimąstydavo. Mokiniai klausia, kodėl „stalas“ viename sakinyje tampa „stalo“, o kitame – „stalui“, todėl moteris sako, kad emigracijoje savo gimtąją kalbą tam tikra prasme teko išmokti iš naujo.
Nuo anglų ir ispanų kalbų iki „Gudručio“
Kalbų mokytoja Giedrė dirba nuo 2017 metų, tačiau lietuvių kalbos mokyti pradėjo tik 2022-aisiais. 2023 metais ji įkūrė lituanistinę mokyklą „Gudrutis“.
Idėja atsirado netikėtai. Penkerius metus mokydama anglų ir ispanų kalbų, Giedrė vis dažniau išgirsdavo mokinių klausimų, ar nebūtų galima mokytis ir lietuvių kalbos. Nors pati abejojo, ar kas nors norės mokytis sudėtingos ir pasaulyje palyginti retai vartojamos kalbos, susidomėjimas buvo nemažas.
Pirmaisiais jos mokiniais tapo keturi vaikai iš dvikalbės šeimos. Jų tėtis jau buvo nemažai prisidėjęs prie lietuvių kalbos mokymosi, tačiau vaikams pradėjus nagrinėti linksnius prireikė papildomos pagalbos. Tuomet Giedrė suprato, kad norint paaiškinti lietuvių kalbos ypatumus reikės gerokai daugiau kūrybiškumo.
Ypač įsiminė pamoka su dvylikamečiu, kuriam ji mėgino paaiškinti, kodėl sakome „čia yra stalas“, bet „knyga yra ant stalo“. Supratusi, kad negali paprastai atsakyti, kodėl pasikeičia žodžio galūnė, Giedrė paskambino mamai ir paprašė atsiųsti knygų sąrašą. Vis dėlto tarp rastų leidinių ji neaptiko tokios aiškios ir logiškos sistemos, kokios ieškojo.
Todėl mokytoja sukūrė savo metodiką. Ji siekė kitakalbiams suprantamai paaiškinti linksnius, asmenuotes ir kitus sudėtingus lietuvių kalbos dalykus. Mokinių pasiekimai parodė, kad šis būdas pasiteisino.
Prieš pradėdama mokyti Giedrė kiekvienam būsimam mokiniui pasiūlo nemokamą pirmą susitikimą. Taip ji įvertina žmogaus kalbinę situaciją ir parenka tinkamą metodą. Romanų kalbomis kalbantiems mokiniams kai kuriuos gramatikos principus paaiškinti lengviau, anglakalbiams taikoma kitokia sistema, o lietuviškai daug suprantantiems, bet angliškai atsakantiems žmonėms prireikia dar vieno mokymo būdo.
Lietuvių kalba susidomi ir dėl santykių
„Gudručio“ mokiniai šiuo metu gyvena nuo Australijos ir Kolumbijos iki Airijos bei JAV. Vieni jų yra lietuvių kilmės ir nori atkurti ryšį su savo šaknimis, kiti planuoja gyventi Lietuvoje arba ruošiasi kalbos egzaminui. Dar kiti tiesiog siekia lengviau susikalbėti kasdienėse situacijose.
Yra ir tokių, kurie lietuvių kalbos mokosi dėl santykių. Giedrė pasakoja, kad nemažai jos mokinių vyrų yra vedę lietuves arba turi su jomis rimtų ketinimų. Tuo metu per visą jos mokytojos karjerą vos keturios moterys lietuvių kalbos mokėsi dėl lietuvio vyro.
Mokytoja dirba su vaikais, paaugliais ir suaugusiaisiais. Kartais, jos teigimu, tenka atlikti ir psichologės vaidmenį, nes daliai žmonių sunku klysti ir neatrodyti kvailai. Vis dėlto būtent klaidos yra būtina mokymosi dalis.
Giedrė gerbia kiekvieną, kuris ryžtasi mokytis lietuviškai, tačiau perspėja, kad ši kalba nėra greitas trisdešimties dienų iššūkis. Skirtingai nei anglų ar ispanų kalbomis, lietuviškai greičiausiai bus galima susikalbėti tik Lietuvoje, todėl kalbos mokymą ji lygina su santykių kūrimu – tam reikia laiko.
Po kelių kartų išryškėja lietuviškos tarmės skambesys
Per kelerius mokymo metus Giedrė išgirdo daugybę istorijų. Jautriausi, pasak jos, būna momentai, kai lietuvių kilmės mokiniai pradeda kalbėti, o jų tarime netikėtai išryškėja lietuviškos tarmės bruožai.
Mokytoja yra išgirdusi suvalkietišką, dzūkišką ir aukštaitišką skambesį. Tokiais atvejais ji juokais sako, kad prabyla mokinio lietuviškas kraujas.
Giedrės nuomone, lietuvių kalbos pamokos neturėtų apsiriboti vien gramatika. Mokiniai turi susipažinti ir su Lietuvos papročiais, istorija bei kultūra, nes tai padeda suprasti ne tik žodžių reikšmes, bet ir lietuvišką bendravimo būdą.
Vienas mokinys kadaise skundėsi lietuve, su kuria bendravo darbe, ir pavadino ją nemandagia. Tačiau išsiaiškinus situaciją paaiškėjo, kad moteris tiesiog bendravo pagal lietuviškus įpročius. Lietuvoje įprasta iš karto pasakyti, ko norima, o Amerikoje prieš tai dažnai aptariama savijauta, oras ar praėjusi diena. Todėl toks elgesys nebuvo nemandagus – jis tiesiog skyrėsi nuo amerikietiškų bendravimo standartų.
Akcentas neturėtų tapti priežastimi pereiti prie anglų kalbos
Lietuvoje vis dažniau svarstoma, ar užsieniečiai turėtų būti įpareigoti mokytis lietuvių kalbos. Giedrės manymu, šiuo atveju svarbiausia ne nepriekaištingas kalbėjimas, o nuoširdžios pastangos.
Ji taip pat ragina lietuvius, išgirdus žmogaus akcentą, neperjungti pokalbio į anglų kalbą. Galbūt pašnekovas kelias minutes mintyse kūrė sakinį ir tik tada išdrįso jį pasakyti lietuviškai. Atsakius angliškai, jo pastangos gali likti neįvertintos. Giedrė mano, kad daug svarbiau būti kantriems, o ne taisyti kiekvieną klaidą.
Nors pati gyvena JAV, mokytoja neabejoja, kad lietuvių kalba globaliame pasaulyje išliks svarbi. Anglų kalba padeda bendrauti su pasauliu, o lietuvių kalba apibrėžia, kas esame. Pasak Giedrės, ji turi skambėti darbovietėse, gatvėse, šeimose, tarp jaunimo ir Lietuvoje gyvenančių atvykėlių. Atvirumas pasauliui ir aiškus supratimas, kokia kalba yra mūsų namų kalba, vienas kitam neprieštarauja.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
