58-erių Ramunė Verbickienė iš Varėnos rajono miško parsivežė net 66 kilogramus voveraičių. Grybavimas moteriai nėra atsitiktinis sezoninis užsiėmimas – ji sako miške leidžianti laiką nuo vaikystės, o savo pamėgtas vietas pažįsta taip gerai, kad dažnai žino, kur ieškoti laimikio.
Voveraites Ramunė vadina dzūkiškai – lepeškomis. Ji tikina jas pastebinti net tada, kai kitas žmogus praeitų pro šalį ir nė vienos nepamatytų, nes šie grybai dažnai būna pasislėpę po lapais ar šakelėmis.
Grybavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro
Tąkart moteris išsiruošė į netoli namų esančius Varėnos rajono miškus. Važiuoti toliau jai nereikėjo – aplinkines vietas ji gerai pažįsta ir turi savo taškus, kurių kitiems neatskleidžia.
Į mišką Ramunė išvažiavo maždaug 6–6.30 val. ryto, o namo grįžo tik apie pusę dešimtos vakaro. Automobilį ji buvo pasistačiusi netoliese, tačiau rinkti grybus teko ilgai, nes voveraičių pasitaikė itin daug.
Moteris pasakojo radusi dideles, mėsingas lepeškas – kai kur jų augo po septynias ar aštuonias. Įprastai ji grybauja su 20 litrų kibiru, tačiau šįkart jį pripildė ne kartą.
Po tokios dienos Ramunė jautė didelį nuovargį, tačiau pabrėžė, kad sėkmingam grybavimui neužtenka vien ateiti į mišką. Reikia žinoti, kur ir kaip ieškoti. Ji net moko kitus atidžiau žvelgti į miško paklotę, nes po lapais ar šakelėmis pasislėpusios voveraitės gali būti beveik nepastebimos.
Radusi grybą, grybautoja jį išima atsargiai, o vietą vėl uždengia. Miškas jai svarbus ne tik dėl surenkamų grybų – didelę gyvenimo dalį ji praleido šalia jo.
Ramunė sako grybaujanti nuo mažų dienų: gimė ir augo miške, o dabar gyvena greta jo.
Vietą kartais parodo pats grybas
Patyrusi grybautoja pasakoja turinti slaptų vietų, apie kurias, jos teigimu, niekas kitas nežino. Vis dėlto net eidama į gerai pažįstamą plotą ji ne visuomet laikosi iš anksto pasirinktos krypties.
Ramunė juokauja, kad kartais pats grybas nurodo, kur eiti. Jei ji ketina sukti į dešinę, tačiau kairėje pamato išdygusią lepešką, tai priima kaip ženklą rinktis kitą pusę. Jos pastebėjimu, vienoje kryptyje kartais randamos vos kelios voveraitės, o kitoje jų gali būti gerokai daugiau.
Prieš planuodama išvyką į mišką moteris atsižvelgia ir į mėnulio ciklą. Daugelį metų stebėdama grybų dygimą, ji prognozuoja, kad aktyviausias jų augimas turėtų būti rugpjūčio pabaigoje – rugpjūčio 26, 27 ir 28 dienomis.
Ramunės manymu, tai gali būti susiję su mėnulio perėjimu į pilnatį. Tačiau voveraitės nėra vieninteliai grybai, kuriuos ji renka. Jos krepšyje atsiduria ir baravykai, raudonikiai, kazlėkai, rudmėsės, zelionkos – žalsvieji baltikai – bei kiti grybai.
Moteris prisimena, kad baravykų kartais būdavo tiek daug, jog jos laimikiais stebėdavosi net supirktuvių darbuotojai. Šiemet per vieną grybavimą jai pavyko rasti 24 baravykus, tačiau ji stengiasi neapsiriboti viena grybų rūšimi.
Dalis laimikio atsiduria stiklainiuose
Tokio kiekio grybų šeimai vien savo reikmėms panaudoti neįmanoma, todėl voveraites Ramunė parduoda. Kai jų kaina būna mažesnė, dalį laimikio ji skiria konservavimui ir įvairiems gaminiams.
Viena iš tokių atsargų – grybų ikrai. Ramunė juos gamina iš ūmėdžių, lepeškų ir vokietukų, dar vadinamų gudukais.
Kitus grybus moteris vakuoja, šaldo, konservuoja ir ruošia žiemai. Dalį jų pasilieka vėlesniam laikui, o itin gausų voveraičių derlių taip pat panaudoja grybų ikrams.
Ramunei miškas ir grybavimas yra nuo vaikystės lydinti gyvenimo dalis. O šįkart parsivežti 66 kilogramai lepeškų dar kartą parodė, kad patyrusi grybautoja moka rasti tai, ko kiti miške gali nė nepastebėti.
