Daliai žmonių išpažintis tebėra susijusi pirmiausia su didžiosiomis religinėmis šventėmis ar ypatingomis gyvenimo progomis. Vis dėlto Katalikų bažnyčia ragina į šį sakramentą žvelgti ne kaip į formalų įsipareigojimą, o kaip į galimybę reguliariai įvertinti savo elgesį, santykius su kitais ir vidinę būseną.
Kodėl verta išpažinties eiti dažniau, kokių padarinių gali turėti visiškas šio sakramento atsisakymas ir kada nuo Šventosios Komunijos reikėtų susilaikyti, naujienų portalui tv3.lt paaiškino Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas.
Nuotrauka: Žygimantas Gedvila/BNS, 123rf.com
Bažnyčia nurodo minimalią ribą, tačiau kunigas ragina nelaukti
M. Šlausto teigimu, išpažintis nėra vien apsilankymas pas kunigą ir padarytų klaidų išvardijimas. Tai – gilesnis savo gyvenimo ir vidinio pasaulio įvertinimas, nuodėmės atpažinimas bei pasiryžimas keistis.
Bažnyčios mokymas nurodo, kad išpažintį žmogus turėtų atlikti bent kartą per metus, apie Velykas. Tačiau tikintieji raginami tai daryti dažniau. Konkretaus privalomo dažnumo nėra, bet dvasinėje praktikoje neretai minima kartą per mėnesį.
Jeigu žmogus padaro sunkią nuodėmę, pavyzdžiui, neištikimybę, išpažinties, pasak kunigo, reikėtų eiti kuo greičiau.
Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad žmonės dažnai nuodėmę sieja tik su didžiausiais nusikaltimais. Tačiau žmogaus pasirinkimai kasdienybėje taip pat atskleidžia jo santykį su Dievu, aplinkiniais ir savimi. Dėl praeities įvykių dalis žmonių gali nebesijausti kalti vien todėl, kad žmogaus atmintis nėra ilga.
Nuodėmė gali pasireikšti ne tik konkrečiu dideliu poelgiu, bet ir žalingu gyvenimo būdu. Kunigas teigia, kad sveikatai kenkiantis elgesys gali būti laikomas tam tikru nusikaltimu prieš save ir Dievo įsakymo „Nežudyk“ pažeidimu, nes šis įsakymas nebūtinai reiškia tik tiesioginį veiksmą.
Prie nuodėmių taip pat priskiriami artimo žmogaus skaudinimas, pareigų neatlikimas, nesugebėjimas atleisti ir širdyje laikomas pyktis. Visa tai, pasak M. Šlausto, žmogų griauna.
Retai atliekant išpažintį klaidos gali tapti nematomos
Reguliarus sustojimas ir savo veiksmų įvertinimas, kunigo manymu, padeda išlaikyti gebėjimą atpažinti blogį. Priešingu atveju žmogus gali pradėti tam tikro elgesio nebelaikyti netinkamu.
Išpažinties esmė, anot M. Šlausto, yra ne vien pasakyti, ką žmogus padarė. Svarbu nuodėmes suvokti ir dėl jų nuoširdžiai gailėtis. Retai išpažinties einantis žmogus gali taip ir nesusiformuoti tikro santykio su šiuo sakramentu bei nesuprasti jo prasmės.
Dvasininkas išpažintį apibūdina ne tik kaip atleidimo gavimą, bet ir kaip vidinį gydymą. Kiekviena nuodėmė sužeidžia žmogaus sielą, o Dievas, per savo meilę, gailestingumą ir atleidimą, žmogų gydo.
Sunki nuodėmė ir kasdienės klaidos – ne tas pats
M. Šlaustas pabrėžia, kad priimti Šventąją Komuniją galima ne kiekvienoje situacijoje. Jeigu žmogus yra padaręs sunkią nuodėmę, nuo Komunijos reikėtų susilaikyti.
Tačiau kasdieniai nusižengimai savaime nereiškia, kad tikintysis negali dalyvauti Komunijoje. Nusikeikimas, pyktis, įsitraukimas į apkalbas ar pritrūkusi kantrybė, jeigu tai nebuvo didelis pykčio protrūkis ir žmogus stipriai neįskaudino kito, gali būti atgailos akto, atliekamo Mišių pradžioje, dalis.
Kitaip vertinama situacija, kai žmogus sąmoningai neina į sekmadienio Mišias. Svarbu atskirti atvejus, kai dalyvauti trukdo liga, kelionė ar kita objektyvi priežastis, nuo sąmoningo pastangų nedėjimo.
Jeigu žmogus be pateisinamos priežasties tyčia atsisako sekmadienį eiti į bažnyčią, jis, pasak kunigo, pažeidžia Dievo įsakymą „Sekmadienį švęsk“.
Sekmadienio Mišios, M. Šlausto teigimu, yra ne tik asmeninė malda. Tai ir buvimas kartu su bendruomene, bendra malda bei Dievo žodžio klausymasis.
